Nemirtingoji Afrika (5 dalis)

Naktis! Po vieną geriau čia neslampinėt.

Apsiniaukia ir žada lyt, tad skubinamės namo. Kiek atsikvėpę ir nesulaukę lietaus, išžygiuojam toliau ganytis. Šįkart atgal į centrinę aikštę, į terasą gert mėtų arbatos. Arbata velniškai brangi ir nežmoniškai saldi. Bet vaizdas iš terasos pasakiškas. Sutemsta. Aikštė šurmuliuoja. Vėsoka, bet nepaprastai gera taip sėdėt ir dairytis į šalis, stebėt žmonių knibždėlyną. Man jau darosi čia miela.

Grįždama į viešbutuką sugebu pasimest nuo kolegų. Ir tuoj prie manęs prisistato vietinis. Apyjaunis vaikinukas.
- Labas, koks tavo vardas? Iš kur tu esi? - maloniu balsu teiraujasi manęs angliškai ir kiša ranką pasisveikinti. Nenoriu su juo nei sveikintis, nei kalbėt, tad apsimetu, kad nepastebiu.
- Labas, aš Mohamedas, ar tu iš Vokietijos? Ne? Iš Švedijos? A? Ne? Iš Lenkijos? Irgi ne? Tai iš kur? Pasakyk, iš kur? - beria klausimus kaip žirnius.
- Iš Lithuanijos, - sakau nelabai draugiška intonacija, nes naktį man giduko tikrai nereikia.
- Aaa, iš Slovakijos, - apsidžiaugia naujasis draugelis, - welcome to Morocco!
- Ne, - sakau, - iš Lithuanijos, ne iš Slovakijos. Iš tarp Skandinavijos ir Lenkijos.
- Aa, malonu susipažint, aš Mohamedas, vėl kiša jis ranką ir šypsosi šypsosi.
Paduodu ranką ir pasisakau vardą, tikėdamasi, kad taip atsikratysiu pašnekovo. Naivuolė.
- Reda?!, - sukrunta jis ir jau šypsosi taip, kad lūpų kampučiai beveik ausis siekia, o dantys šviečia lyg to bebro iš dantų pastos reklamos. - Reda yra marokiečių vyrų vardas, - džiūgauja Mohamedas.
- Žinau, - atsakau, - bet nematau reikalo jam pasakot, kad man šitą tiesą jau pačią pirmą dieną vietiniai išaiškino. - O dabar atsiprašau, man reikia eiti.
- Kur tau reikia eiti? Neik. Einame į barą, išgersime arbatos, - jau pradeda sukt vadžias į savo pusę naujasis pažįstamas ir taikosi čiupt mane už rankos.
- Ne, niekur aš neisiu. Einu namo, manęs laukia draugai. Rytoj išvažiuojam, - traukiuosi atatupsta nuo jo.
- Kur važiuojat? Ką darysit?...
Nusibodo jis man jau mirtinai! Susakau, kur ketinam važiuot ir einu, kur man reikia. O tas bėga iš paskos ir pasakoja, kur verta važiuot, o kur - ne. Nuseka mane iki pat viešbutuko.
- Labanakt, - sakau, - aš čia gyvenu. - Beje, ačiū už info, - dar priduriu.
Dar pameluoju, kad buvo malonu susipažint, ir net nusišypsau. Pamažu pradedu perprast vietinių bendravimo taisykles.
Vaikinukas ištiesia atsisveikindamas ranką.

Parsivelku namo, susikraunu daiktelius, mat ryt anksti autobusas, ir lendu savo miegmaišin miegot. Prieš užmigdama galvoju, kad gal visai ir nieko turėt vyrišką vardą :) Vis linksmiau :)

Nemirtingoji Afrika (4 dalis)

Aš jums padėsiu!

Įsidienoja kaip reikiant. Traukiam toliau. Paslampinėjam po gatvelę-turgelį, šiuo tuo apsirūpinam, papietaujam ir atsiduriam kituose rūmuose. Jau vėlesniais laikais statytuose. Drožyba ir keraminių dekoratyvinių plytelių margumas!!! Salių didumas!!! Nuo viso to užraibsta akys ir įsiskauda galvą. Bet nesinori iš čia niekur eit, nes šiame rūmų komplekse lyginant su miestu ramu, švaru ir žalia. Pritupiam ant betoninės tvorelės pailsėti. Trumpam. Tuoj tenka keltis, pamojuot gausiam katinų welcome komitetui ir eit.

Pakeliui prikimba gidukas, naglas saldžialiežuvis vaikis, šiek tiek kalbantis angliškai. Siūlosi mums parodyt žydų kvartalą, kuriame žydų jau nelabai ir yr. Siūlosi nutempt mus į prieskonių turgų. Ne, nereikia mums nei kvartalo, nei prieskonių. Tačiau vaikinukas nesupranta mandagaus atsisakymo. Netenku kantrybės ir iš pasiutimo sustaugiu vaikinukui vos ne į ausį, kad mums nereikia jo paslaugų. NEREIKIA. O tas nė kiek neįsižeidžia. Tik nustoja kalbėt su manim. Kalbina mūsiškius patikliuosius. Nu, nekvailas. Žino, kad esam visi kartu ir po vieną neišsilakstysim. Žodžiu, visapusiškai išnaudoja susidariusią situaciją. Nes dalis iš mūsų susidomi žydų kapinėm. Dar kažkam parūpsta ir sinagoga. O vaikis tik to ir telaukia, čiumpa mus ir veda. Ir veda ne tiesiu keliu, kaip rodo mūsų keistasis žemėlapis, o po vietinio kvartalo užkaborius ir bando prasukt pro tą savo prieskonių turgų. Toks pasivaikščiojimas turi ir savų privalumų. Pamatai neturistinius kvartalus, kiemus. Ir vietinius. Pamatai nepagražintą Euroafriką. Tačiau mums jau vieningai ima nebepatikt vedliuko užmačios. Mes draugiškai sustojam ir nusprendžiam, kad ten, kur jis veda, tikrai neisim. Ir imam eit ta kryptimi, kur mums reikia. Vaikinukas pasiveja ir vėl eina kartu.

Prieinam kapines. Už pasivaikščiojimą po kapines jų "sargas" - irgi toks pat vietinis jau senokai piemenų amžių išaugęs gidukas - iš anksto paprašo užmokesčio. Ir dar tokio nemažo. Ne, mes tiek nemokėsim. Tad mums liepia išeit. Išeinam. Spėju užmatyt tik tiek, kad kapinės - tai laukas pilnas mažyčių molinių antkapėlių. O po kapines siaučia šunys. Didžiuliai palaidi šunys. Nepavadintum jų benamiais, nes jų namai yra visur. Bet vis tiek. Ir tie šunys, skirtingai nei katinai, nepaprastai gražūs ir nepurvini.

Gidukas, aišku, nepatenkintas tokiu mūsų sprendimu. Veda mus į sinagogą. Ten jau imasi kitokios taktikos. Pats pradeda pasakot sinagogos istoriją ir dar kažką. O paskui parodo seną aklą dėdulę ir pasako, kad sumokėt už ekskursiją turim jam. Ką gi, mokam. Jau nėr kaip išsisukt. Už tai daugiau vaikino paslaugų jau kategoriškai nebenorim. Ne tik aš, bet ir likusi kompanija. Vedliukas niršta, bet atvirai pykčio stengiasi nerodyt. Galiausiai dingsta. Net nežinau, kokiais būdais pavyko jo atsikratyt. Gal kas ką nors jam sumokėjo?

Toliau jau einam savarankiškai. Su paklydimais ir nuklydimais, su bandelių pasivalgymais ir po turgelius pasidairymais. Nukeliaujam iki katakombų. Kurios visai nepanašios į katakombas. Tiesiog kapinaitės ir tiek. Senos kapinaitės. Gražūs mauzoliejai. Už bilietus susimokam oficialiai. Bet senas piktas diedas vis tiek stovi mauzoliejaus tarpdury ir reguliuoja turistų eilę. Jei tik užsistovi ilgiau nei 5 sekundes, ima rėkt ir burbėt pusiau angliškai, pusiau savo kalba tokiu balsu ir intonacija, jog mauni iš ten kuo greičiau, kad tik jis nutiltų.

(to be continued)

Nemirtingoji Afrika (3 dalis)

Tai štai, kur jie žiemoja!

Rytas išaušta daug gero žadantis. Saulėtas ir šiltas.

Pusryčiams užkramtę, ko turėję iš vakar, traukiam pasiganyt po miestą. Dabar mes jau protingesni. Ir su orientavimusi sekasi kur kas geriau. Taigi, keliaujam į karališkųjų Palais Bahia rūmų griuvėsius - muziejų. Pakeliui visur slankioja įvairaus plauko nutriušėliai katinai, todėl vis stengiuosi dairytis po kojomis, kad neduokdie neužrėpliočiau ant kokio. Apibraižys dar, paskui neišsigydysi.
Staiga kažkuris iš mūsiškių šūkteli: "Žiūrėkit, gandrai!!". Visi kaip vienas užverčiam galvas. Ir tikrai. Ant griuvėsių sienų tupinėja ne vienas ir ne du, o visa galybė gandrų. Ir ne šiaip sau tupinėja. Jie čia gyvena. Turi iš šakų ir visokio kitokio statyboms tinkamo materijolo susirentę tvirtus lizdus. Sakyčiau, mūsiškiai gandrai, žiemojantys. Bet kad mūsiškai tokie balti ir gražūs, o šitie purvini kaip ir vietiniai katinai. Mūsiškiai gandrai gyvena atskirai lyg vienkiemiuose, o šitie susispietę tarsi kokiam daugiabuty - lizdą nuo lizdo teskiria vos po pora metrų, o vietomis net dar mažiau. Gandrų vasarnamynas, ne kitaip :) Atrodo tikrai varganai, bet įspūdingai.

Bet iš kur tie gandrai čia maisto gauna? Štai, kur klausimas. Milijoniniam mieste, kur drėgmės visokiai gyvasčiai veistis ne per daugiausia. Paslaptį, manau, kad įmenu, mat milžiniškame buvusių rūmų kieme tarp raudono molio mūrų ir akmeninių grindinių žaliuoja didžiulis apelsinų sodas. Tie apelsinai laukiniai, bet dabar pats jų žydėjimo metas. Kvepia taip nuostabiai, kad, regis, prisėstum šalia ir uostytum, uostytum.... Svaigu. Sodas įleistas gerą metrą į žemę. Sode auganti žolytė tikriausiai siektų kelius. Sodą laisto suvargęs žmogėnas, jau iš anksto pradėjęs mums rėkt, kad tik nesugalvotume lipt sodan pasiskint apelsinų. Mes ir negalvojam lipt. Tik godžiai spoksom. Ir bespoksodami įmatom po tą žolę rėplinėjančius vėžliukus. Neabejoju, kad čia turėtų būt ir varlių gandrams.
(to be continued)

Nemirtingoji Afrika (2B dalis)

Bet tikrai - ką aš čia veikiu? Ir kur mūsų margasis kambariukas???

Išnėrus iš tos priplėkusios landynės slenku paskui savo kompaniją, kuri jau aiškiai užmačius apelsinais dekoruotus vežimaičius - ten pardavinėja pigias šviežiai spaustas apelsinų sultis. Na taip, visada matau kažkaip kitaip ir kitką nei kiti. Matau, kaip apelsinų sulčių pardavėjo padėjėjas ima panaudotas stiklines, panardina jas į vieną dubenį su vandeniu, paskui į kitą ir viskas. Stiklinaitės ne ypatingo švarumo, bet švarios :) Tačiau sulčių vis tiek noriu. Skanu juk. Ir iš tiesų laaaaaabai skanu.
Dviejų stiklinių jau per daug ir aš mieliau eičiau kuo toliau nuo tų vežimaičių.
Bet... Nors mes tik šešiese, susitart velniškai sunku. Kiek galvų, tiek nuomonių. Todėl stengiuosi tylėt. Ir štai pagaliau turim planą. Einam. Truputį paslankiojam po turistams pritaikytą mediną, paskui nusprendžiam nukakt į miesto muziejų, o pakeliui užsukt į autobusų stotį ir nusipirkt bilietus šeštadieniui į Agadirą.

Bet, o stebukle! Lonely Planet'o žemėlapiukas, kurį turim, visiškai neatitinka realybės. Arba mūsų vyrija jau nebemoka orientuotis pagal žemėlapius. Vis tik labiau panašu į pirmąjį variantą. Nuklaidžiojam į neturistinį miesto rajoną. Patys nebesusigaudom, kur eiti. O vietiniai draugiškai tempia už rankovių ir šaižiais balsais patarinėja: "central square is there, go there, this direction" ir "don't go there, it is closed, it is not safe". Mums visai tas pats, kokia ta direction. Mums reikia tik stoties. Vietiniai įžūliai ir piktai smaigsto akimis taip, kad norisi skradžiai žemę prasmegt. Mano kolegoms kažkaip pavyksta apsimest, kad jie nepastebi tų žvilgsnių. O aš išsivynioju skarą ir prisidengiu ja nuogus pečius. Vis saugiau. Galiausiai nejauku pradeda darytis visiems ir jau visi keturi komandos nariai ima klausinėt dviejų žemėlapį turinčių vedlių, ar mes tikrai žinom, kur einam? Paaiškėja, kad net nežinom, kur esam.

Va taip va. Be vietinių pagalbos neapsieinam. Vienas vedliukas rodo į vieną pusę, kitas - į kitą. Klaidžiojam kaip pasiutę, kol galiausiai netyčia atsiduriam prie muziejaus, to, kurio taip ieškojom. Deja, darbo pabaiga ir muziejun nespėjam. Už tai žinom, kur dabar esam. Sutartinai nusprendžiam lėkt stotin bilietų. Vyrai tvirtina žiną, kaip ten nueit. Ir visai netoli. Taigi - einam. Ir... vėl pasiklystam. Vėl žvilgsniai ir net replikos purvinų turistų atžvilgiu. Galvoje jau pačiu didžiausiu šriftu sukasi klausimas: kuris velnias čia mane nešė? Jau beprotiškai noriu grįžti. Ne, ne. Ne namo. Šiuo metu mano mintys siekia tik margąjį kambariuką...

Pasipainioja pakeliui dešimtmetis vaikiūkštis, kuris pasisiūlo parodyt, kur ta stotis. Žinoma, tikėdamasis už tai pinigų. Veda jis mus klaidžiais gatvelių labirintais, kol priveda iki tokio skersgatvio, ir sako: "o dabar visada tiesiai ir tiesiai". "Iš jūsų 10 dirhamų". Tai jau ne, beveik įsižeidžiu. Atkišu jam saldainį. Mažius juokiasi net susiriesdamas, saldainį paima, bet pinigų vis tiek reikalauja. Neiškentęs kolega duoda jam du dirhamus ir vaikis lekia šalin patenkintas. Taigi, einam tuo nurodytu keliu. Einam ir einam. Jau pabosta ir eit. O stoties kaip nėr, taip nėr. Vietiniai šnairuoja, bet nebesikabinėja. Netekę kantrybės, klausiam patys kelio. O stotis, pasirodo, visai šalia.

Bilietų pirkimas stotyje vertas atskiro pasakojimo, bet gal ne šįkart. Paminėsiu tik, kad perkant reikia lb atidžiai žiūrėt, kokia kompanija siūlo vežimo paslaugas. Nes ryte pataikęs į vietinį autobusą gali iki pat vakaro nenuvažiuot ten, kur tau reikia. Ir būtina bent jau minimaliai mokėt prancūziškai.
Gaunam bilietus. Ne pačius pigiausius. Ir vis tiek kirba mintis, kad galim būt apgauti ir atėję šeštadienį galim nerast autobuso. Iš stoties išeinam jau sutemus. Skuodžiam namo tiesiausiu keliu. Neaišku, kaip stebuklingai žemėlapis pradeda rodyt teisingai. Gal dėl to, kad sutemus tame rajone, kur atsidūrėm, jau labiau nei labai nejauku.

Daugiau pamenu tik tiek, kad prieš pasiekdami savo margiuką spėjom pasidžiaugt ir pasifotkint aikštėj prie stilingai ir ryškiai apšviestos mečetės, prasieit pro žmonių knibždančią centrinę aikštę, ieškodami gyvačių kerėtojų. Deja, neradom. Tik begales įvairias paslaugas siūlančių prekeivių, muzikantų ir pasakorių, rankų dažytojų chna, girdytojų ir maitintojų.
Vos pasiekiau lovą, nusmigau. Ir tada mane pažadino tas staugimas.

(to be continued)

Nemirtingoji Afrika (2A dalis)

Pradžių pradžia arba ką aš čia veikiu?

Skrendam. Keturios nuobodžios valandytės ore. Penki garbės ratukai virš Marakešo ir štai mes jau vietoj. Į veidą tvoksteli maloni šilumos banga. Oras drėgnokas. Sunkus. Nebegaliu susigaudyti, ar čia šilta, ar šalta. Ar apsirengt, ar nusirengt.

Standartiniai OO formalumai, atvykimo numeriukas pase ir viskas - gali drąsiai varyt, kur akys užmato. O patinusios ir užraudusios akys matė daug ir jau gerokai raibo nuo begalės raštų, spalvų, nuo žmonių...

Centrą pasiekiam viešuoju autobusu. Iš proto varo vietinis šurmulys ir gatvės triukšmas, dulkės ir nešvara...
Tuoj pat einam ieškot gyvenamo kampo. Vietiniai - puikiai žino, ko mums reikia - kas antras tempia į savo pusę: "hotel?! hotel?! here hotel! very cheap hotel! clean! nice! come here! just look!" Neaiškia anglų kalba karksi pristojėliai. Nuo jų man taip bloga, kad paliauju kalbėt. Slenku savo kompanijai iš paskos. Pasitikiu jų skoniu.
Tie cheap hotel vienas už kitą baisesni. Bet mes juk taupom. Taigi, netekę kantrybės išsirenkam vieną. Pačiam centre. Ir tikrai pigų.

Įsikuriam margesniam už margą kambarėly, klijuotam senutėlėmis margutėlėmis plytelėmis. Jei ne tas besaikis margumas, sakyčiau, apsigyvenom vonioje, turkiškoje pirtyje arba dar geriau - vaikų darželio prausykloje. Viduj turim aptriušusią kriauklę ir vos bėgantį dvokiantį vandenį. Bet džiaugiamės bent tuo geru. Tūlikas koridorėly. Bendras keliems kambariams. Ir toks tupimas. Kaip sovietmečiu autobusų stotyse. Tiesa, idealiai baltas. Apie tualetinį popierių ten nieks nė girdėjęs nėr. Susiorganizuojam savo asmeninį. Vandens nuleidimo sistema irgi unikali: kibiriukas ir kraniukas :) Bet mums jau pradeda patikt vietinės įdomybės. Dušas vidiniam kiemely. Tiesa, kol krapštomės kambaryje, ant dušo durų stebuklingai atsiranda spynutė ir užrašas "kaina 10 dirhamų". Išsiaiškinam, kad dušas į kambario kainą neįeina, reikia mokėt atskirai. Vaidinam nuskriaustus (bet juk ir esam apgauti!), kad prieš derantis dėl kambario kainos mums niekas to nesakė. Tad nusideram iki 5drh.

Pusiaudienis pagal vietinius gana ankstyvas rytas. Bet mes laiką vis dar skaičiuojam europietiškai ir jau jaučiamės žvėriškai išalkę. Hotelio savininkas palydi mus iki gatvelės, kuri veda į centrinę miesto aikštę. Iki tos gatvelės einam tokia siaura apie 1,5 m pločio medinos (senamiesčio) gatvike, kuria pėsčiųjų eismas vyksta dviem kryptim ir dar tarp praeivių vikriai nardo motoroleriai ir dviračiai. Motoroleriais važinėja net moteriškės. Susikelia savo daugiasluoksnius sijonus ir pirmyn. Užmačiau ir tokį stebuklą, kaip dviratininko ar motorolerio vairuotojo šalmas. Nors šalmai čia ir nelabai populiarūs.

Taigi. Pasiekę reikiamą gatvelę, dairomės net išsižioję. Rytinis šurmulys čia aip priklauso. Visa gatvelė ištisas turgus. Pardavinėja visi ir viską, kas tik ką netingi. Įvairiaspalvės prieskonių piramidės, kilimai, drabužiai, šlepetės, grožio reikmenys ir krūvos visokio gero, kokio dar gyvenime nesu regėjus.
O štai ir mėsytė - žemyn galva kaba šviežiai paskerstas avinukas, nuluptu kailiu. Lauke ne mažiau kaip plius 30. Šalia išdėliota kitokia mėsytė. Išeksponuota atseit šaldytuve, o iš tiesų - tik permatomoj apšnerkšto stiklo dėžėj. Gal kad musės nenutupėtų. Gretimais stūgauja dėdė - vėpsom, ką jis parduoda. Ogi į tokią purviną kalamašką ant dviejų ratų prisivertęs lėkštės dydžio plokščių batonų. Karts nuo karto pravažiuoja koks senutėlį pavargusį asiliuką ar mulą į vežimaitį įsikikęs dėdulė. Ir dar tie patys dviratininkai/motoroleristai visom kryptim zuja tokiu greičiu tarsi galvas nutrūkę.
Prekiautojai visi iki vieno krapštinėjasi apie savo turtą ir šlavinėjasi aplink. Kai kurie dar sumano prasiplaut grindis. Pamazgas, žinoma, suverčia į gatvelės viduriu einantį grioviuką. Tik ir žiūrėk, kad neįmoklintum į kokią dvokiančią maklynę. Dulkių debesys apsisukę tuoj pat vėl gula ant prekių ir grindinio. Ir vėl viskas iš naujo. Neaiški smarvė jau ima erzinti nosį, dulkės - graužt akis. Pradedu jaust, kad valgyt gal ir nebenoriu...

Bet pagal planą mums pietūs. Tad maunam tiesiu taikymu į pirmą pasitaikiusį restoraną. Brangoka ten - pietų kompleksas 5 eurai. O mes naiviai tikimės, kad už kainą gausim ir kokybę. Padavėjas - liesas ūsuotas diedas išpuvusiais dantimis - įkyriai siūlo viską iš eilės, ką tik jie turi. Jokios pasirinkimo laisvės. Pavargus ir peralkus perkreiptu iš tramdomo piktumo snukeliu lėtai angliškai paprašau (jei reikalavimą galima vadint prašymu) bulvių fri. "IR DAUGIAU NIEKO!!!" - tvirtai priduriu. Padavėjas tuoj supranta, kad manęs daugiau nebegalima šnekint ir nusisuka į kitus. O aš tuo tarpu apžiūrinėju jį. Viešpatėliau, koks jis purvinas. Šviesūs marškiniai ne pirmo baltumo, prijuostė visa riebaluota, o jau panagių juodumas... Jis tekinas sulaksto į virtuvę, atitempia mums po žalsvo popieriaus lapą - t.y. servetėlę-staltiesėlę - mikliai ant jų išmėto šakutes ir trankiai sustato sovietinio tipo stiklines, beveik visas šešias atnešęs vienoj rankoj, pirštus sukišęs stiklinių vidun. Esu tokia išsekus, kad man jau vis tiek, kokio švarumo tos stiklinės. Valgau atbulais dantimis savo bulves. Jų skonis tikrai ne kaip namie keptų. Bet darausi sotesnė ir nuotaika pradeda skaidrėti. Tuoj aplink pradeda trintis vietiniai nesiprausėliai katinai. Bet bala jų nematė. Aplink dedasi ir įdomesnių dalykų.

Po pietų nusprendžiam užsukt į vietinį tualetą. Aš asmeniškai einu ten labiau iš smalsumo, nei iš reikalo. Tualetukas antram aukšte ir kaip kišenytė, vos apsisukt gali. Tiesa, jame jau stovi unitazas. Tačiau vandens nuleidimo mechanizmas tas pats - kibiriukas ir kraniukas :) Koridorėly šalia tualeto randu mini kriauklytę. O nusiplovusiai rankas pro šalį bėgantis restoranėlio vaikinukas šypsodamasis ištiesia to paties žalsvo popieriaus. Vietinis popierinis rankšluostis. Visiškai neįgeriantis vandens... Bandydama nusisausint tuom popierium rankas pradedu prunkštaut, nes įsivaizduoju situaciją, jei būčiau to popieriaus prieš tualetą gavus :)
Eidama lauk apsimetu vėpla (irgi iš smalsumo) ir laiptais nupėdinu ne į 1 aukštą, kur mums reikia, o į rūsį, kur tie laiptai veda. Geriau jau būčiau ten nėjus... Pridvisęs ir priplėkęs apipelijusiom sienom pusrūsiukas, kalnas visokių daržovių ir salotų lapų ant žemės, greta jų nemažesnis kalnas daržovių skutenų. Šalia pajuodęs stalas toms daržovėms pjaustyt ir purvinais rūbais apsitaisius senyva moteriškė, bandanti tas jau nuskustas ir slystančias iš rankų daržoves sugraibyt ant to stalo... Lekiu lauk nė neatsisukdama.

Noriu namo...

(to be continued)

Nemirtingoji Afrika (1 dalis)

Introduction

Iš miegų pašokdina klaikus bliovimas.
"Pasiutimas", - suinkščiu tyliai ir galvoju, kad kuris nors iš mano kambario kaimynų visai išprotėjo arba ko nors užuostė iš vakaro. O kai po poros sekundžių pirmajam staugimui ima antrinti kitas poaukštis vyriškas gerklinis balsas, pradedu galvot, kad išprotėjau pati. Lyg pasigirsta dar ir trečias balsas. O gal tik vaidenasi. Bet po pusės minutės tų stereo stūgavimų analizės man pradeda sugrįžt sveikas protas. Tie balsai ne kambario kaimynų, o sklinda pro pravirą langą. Ir apskritai esu šiaurės Afrikoj, mieste, iš kurio noriu kuo greičiau išsinešdinti.

Tačiau ne visada viskas vyksta taip, kaip norėtum. Po poros savaičių ėmiau priprast ir prie vietinės nešvaros bei kultūros, ir prie maisto. Taip pat pamažu pradėjau suprast afroprancūziškai. O tie stūgavimai, visur ir visada tave pasiekiantys iš minaretų, pasidarė visai mieli ir net ėmiau jais matuoti laiką.

Bet apie viską iš pradžių.

Apie tai, kuris velnias mane nešė į tą Afriką

Afrikoj atsidūriau ne todėl, kad labai troškau ją pamatyt. Tiesiog pasitaikė proga. Ir ne viena ten buvau. Mūsų būta visos komandos: dviejų panelyčių ir keturių vyrukų.

Taigi. Skrydis Kaunas - Frankfurtas (Hahnas) pavyksta sklandžiai. Džiaugiuos, kad gera pradžia pusė darbo. Deja, tuoj pat išsilaksto visi džiaugsmai, mat paaiškėja, kad teks pasitrint oro uoste (OO) net pusantros paros ir pasivoliot ant žemės kaip šuniui laukiant kito lėktuvo. Nes toks mūsų taupymo planas. Taigi. Sukandu dantis ir išsivynioju miegmaišį. Galvoju, kad geriau jau būčiau jaukiai namie sėdėjus.
Laikas oro uoste slenka laaaabai lėtai. Bet vos tik spėju apsiprast su padėtim ir apsiramint užmačius visą krūvą likimo brolių ir sesių iš rytų Europos, jau reikia skuosti į lėktuvą. Kankina prasta nuojauta, todėl skuodžiu tikrai greitai. Dar stengiuosi būti mandagi ir priekin praleist vyresnius keleivius. Ir, žinoma, lieku viena iš paskutiniųjų. Nuskubu paskui visus žmones, įsikraustau į lėktuvą.
- Jūs skrendate į Marakešą, - standartine British English konstatuoja dailutė juodaodė, užmetusi akį į mano įlaipinimo pasiuką.

- Taip, - sakau, - skrendu.

- Bet čia Londono lėktuvas, - šypsosi stiuardesė.

- Ooo, o tai kur mano lėktuvas? - klausiu sutrikusi.

- Nežinau, gal ten toliau..., - numoja ji ranka kažkur pro duris....
Kūliavirsčia rituos lauk iš lėktuvo. Prieš eismą.
Jau nepamenu, kaip atsidūriau SAVO lėktuve.
(to be continued)

Pavasariniai atėjimai

Su pavasariu atėjo ne tik gražus oras, bet ir visokių kitokių įdomių dalykų. Pas mane, pvz., atėjo kažkoks vietinis bronchitas. Ne šiaip sau atėjo. Užpuolė iš pasalų. Afrikoj neėmė, Lietuvoj neėmė, o čia staiga Estijoj kapt iš už kampo!

Tam nebuvau pasiruošus. Tris dienas kovojau padrikai - tuo, kas po ranka pasitaikė. Ketvirtąją neatsilaikiau. Įvijo tas bronchitas mane lovon. Sėdžiu dabar sau šiltai ir saugiai kaip kokioj tvirtovėj, siurbiu kibirais arbatas ir kurpiu tolesnius kovos planus :) Rytoj veiksiu :)
Labanakt,
R.