Until The Last Moment

Apie tai, kam išsakyti nėra žodžių. Išraiškinga ir tobula.
"Until The Last Moment''
-

Season's Greetings :)

Mielų, šiltų ir jaukių, smagių, kartais pašėlusių, bet mylinčių, netikėtų, įkvepiančių ir pačių pačių!

  redutis

Kalėdinis paštas

Mūsų paštininką tikriausiai užklupo sezoninis gripas. O kaipgi kitaip, jei antradienio vakarą pašto dėžutė tuštut tuštutėlė? Ne tik kad jokio laiškelio, nė menkiausio reklamos lapeliūkščio nesulaukiu jau nuo pat penktadienio! Ta tuštuma gal ir neerzintų, gal net visai jos nepastebėčiau. Bet ketvirtadienį iš pašto dėžės išsikrapštytą krūvą laikraščių jau spėjau suskaityt. Išžiūrėjau jau net dideliausią šūsnį nuo pat rudens susikaupusios reklaminės makulatūros. Ir pritrūkau pusryčiams veiklos. Nes nuobodu tik sėdėt ir kramtyt. Tad kramtau ir vartau. Kartais paskaitau. O va, šiandien paaiškėjo, kad pavartymo/paskaitymo atsargos gali išsibaigti.



Nežinau, kas mūsų paštininkas nei kur jis gyvena. Todėl priklijavau vokelį prie savo pašto dėžutės ir užrašiau "Paštininkui". Tikiuosi, laiškiukas pasieks adresatą ir jį pradžiugins. Juk visiems malonu gauti nors ir mažytę, bet mielą staigmenytę.

Besotė...

Gal galit pasakyti, kas ta neteisybė, kuri mano organizme visą magnį ir kalcį suryja?

Privalumai

Kai gyvenau Vilniuje, rytais klausydavausi klasikinės muzikos. Nesvarbu, norėdavau to ar ne.

O čia kasdien klausausi radiatoriaus čiurlenimo ir jaučiuosi tarsi namie turėčiau nuosavą upelį :)

rudenėjimai, brrr...

Kaip šalta namie! Brrr..

Teoriškai dar tik rugsėjo antra, praktiškai - jau išsitraukiau ne tik šiltas kelnes ir vilnones kojines, susirengiau du megztinius, apsivyniojau šaliką ir net pirštines susiieškojau. Kibirais sriaubiu karštą arbatą užsikąsdama citrina ir palaižydama medaus - profilaktiškai - ir svajoju apie nuosavą krosnį. Turėčiau tokią, - šildymo sezonas jau prieš gerą savaitę būtų buvęs atidarytas :) Bet krosnies neturiu, todėl šildausi arbata ir kaupiuosi rytojaus žygiui į turgų pasipildyt dar pavasarį išsekusių imbiero ir česnakų atsargų.

Kelkis, laikas miegot!

Vienuoliktą subirbia žadintuvas. Ne ryto, o vakaro. Ne ką tik atsikėliau, o tuoj eisiu miegoti. Tiksliau, turiu eiti miegoti. Bandau laikytis disciplinos. Nes jau kuris laikas miegot nueinu ne 2 ir ne 3 nakties, o 5 ar 6 ryto, nors keliuosi apie devynias.

Blogiausia visoje šioje istorijoje, kad baigiu įsitaisyt nemigą. Nu nesimiega man 12 val nakties, nors tu ką. O keltis ir eit ką gero nuveikt negaliu, laikausi juk disciplinos, t.y. dresuojuos eit miegoti žmonišku laiku, nes rugsėjis jau tuoj ir nori nenori teks krapštytis akis rytais pusę septynių.

Darbų milijonai, neatsakytų laiškų krūva, ir per patį pačiausią darbymetį - tas žadintuvas, pribirbiantis nemigą. Nu kad jį kur balos su visom pabalėm! Ne žadintuvą, o tą laiko susivertimą aukštyn kojom!

Sekmadienio atradimai :)

Šiandien buvo labai karšta, bet greit apsiniaukė ir ėmė lyti. O tada kad trinktels perkūnas, net varnos iš medžių pasipylė! Va, ir sužinojau, kur jos slepiasi per lietų :)

P.S. nuotraukoje matyti, ką veikia Smiltynės kirai per lietų :)

Komentaras

Ką tik nuskambėjo nuaidėjo vienas garsiausių Baltijos šalių folkloro festivalių. Jame, žinoma, apsilankė ir ponas didysis rašytojas. Ne tik apsilankė, spėjo jau ir savo įspūdžiais pasidalinti :) Žinoma, kiekvienas turim teisę į savo asmeninę nuomonę. Bet vis tiek labai labai norisi paklausti autoriaus:

- Gerbiamasis, ką tamsta čia apskritai veikiate, jei nesugebate priimti kultūros, kurioje gyvenate?

P.S. žr. kitus didžiojo rašytojo straipsneliūkščius. Jiems taip pat galioja šis klausimas :)

O normalaus nieko valgyt nėra?

Pagal užsienio ir lietuvių patiekalų ekspertės Dalios teoriją, esu pati tikriausia konservatorė - maisto klausimu tvirtai laikausi savo nuomonės ir į bet kokį netradicinį patiekalą dažniausiai reaguoju štai tokiomis frazėmis:

- KAS ČIA????

- o normalaus nieko valgyt nėra?

- žolių nevalgau!

- paduok kečupą.

- jeigu dar čia būtų mėsos ir bulvių, ir jeigu nebūtų šitų ir šitų ir anų…

Šiaip ar taip, man tikrai skaniausias tradicinis maistas. Ir, nors ne taip jau paprasta išlipt iš tradicinių rėmų, visai ne dėl to neketinu niekur iš jų kraustytis. Bent jau kol kas.

Lietus!

Turbūt dar niekad nesu buvus taip ištroškus lietaus, kaip dabar.
JIS būtinai ateis. Jau tuoj tuoj.

Nemiegosiu visą naktį. Žiūrėsiu į lietų. Taip pasi- ilgau.

     Šiandien apniko vakarinė nostalgija. Laukiu rudens ir klausau muzikos, kurią šiaip jau didieji muzikos ekspertai prastokai vertina. Tiksliau, - visai nevertina.

Ką gi, skonio reikalas.

Jaukaus vakaro ir ramios nakties,

re

Grąžinkit nors vėją....

Šiandien, kaip ir pri- klauso try- liktą die- ną, man nesiseka. Taip lau- kiu lie- taus, taip laukiu. O vėjas ir tas baigėsi. Nors dar ką tik smagiai traukė per visus langus... Tiesa, labiau džiugindamas užuolaidos plaikstymu nei atlikdamas vėsinimo funkciją.

Jau kelinta diena iš eilės čia taip pasiutusiai karšta, kad tvert neįmanoma. Įmanyčiau, prisileisčiau vonią vandens, įsiversčiau kilogramą druskos, pasimirkyčiau tam tirpale ir eičiau į balkoną degintis, įsivaizduodama, kad guliu prie jūros. Bet bėda - prie tos improvizuotos jūros ilgai nepagulėsi...

Tad audžiu mintį persikraustyt į rūsį gyvent. Šalia savo dviračio. Tik nedrąsu ten vienai. Gal būtų norinčių kompaniją palaikyt?

O gal kas turit kokį paprastesnį ir efektyvesnį aušinimosi receptą? 

Karštuma

Pats vidurvasaris ir karštuma neišpasakyta.
Negelbsti nė svajonės apie vėsią jūrą...
Ryt žadėjo lyti. Gal ištesės.

Nepamirškit užgesinti šviesos! Ačiū!

Apie masinę lietuvių migraciją (daugiausia emigraciją) prikurta legendų, prirašyta aibė straipsnių ir atlikta tyrimų. Valdžiai susirūpinus, kad jau tikrai negerai, imta galvoti visokias "Protų susigrąžinimo" programas. Jomis, tiesa, siekiama į tėvynę parsivilioti tik geriausius iš geriausių. Visi kiti juodnugariai tegyvuoja sau sveiki savo anglijose, airijose ir ispanijose. Kiek tos programos veikia, irgi visiems ne paslaptis.

Bet šįkart norėčiau pacituoti vieno kolegos interneto platybėse atkastą mintį, beje, drąsiai galinčia pretenduoti į gana efektyvios emigracijos pristabdymo priemonės vardą: Paskutinis išvykdamas iš Lietuvos užgesinkit šviesą... ačiū

Va taip, va. Trumpai, aiškiai ir efektyviai!

System!

Mano dešinė ranka jau antra diena baisiai neklusni ir sunkiai pakeliama. Mat buvau poliklinikoje ir gavau gerą dozę IMOVAX d.T. ADULT - skiepų nuo difterijos, stabligės ir dar kažkokios bjaurasties mišinio. Sesutė jau taikėsi skiepyti mane į kairį petį, bet man staiga toptelėjo, kad kairysis petys jau ir taip visokių skiepų prifarširuotas, tad skubiai atsukau dešinį petį. Ir jau po minutės iškilmingai žygiavau poliklinikos koridoriumi išsišiepusi ir nešina ryškai geltonu skiepų pasu.

Bet ne apie skiepus norėjau papasakoti. O apie sistemą, kuri čia laikoma netobula, nors man, atsidanginusiai iš pietesnių kraštų, atrodo kiek kitaip. Taigi. Vos įsikūrusią čia mane tuoj ta sistema įsiurbė ir aš jau nebenoriu niekur iš jos kraustytis. Įpratau prie gero :)

* * *

O prasidėjo viskas labai nekaltai. Man prireikė skiepų nuo hepatito. Ne todėl, kad jie buvo mirtinai būtini, o tiesiog šiaip dėl šventos ramybės. Kadangi neturėjau sveikatos draudimo (buvau tinginė ir nebuvau laiku susitvarkius popierių), kaip ir priklauso, buvau nusiųsta tiesiai į infekcionisto kabinetą, paskiepyta. Taip pat man tuoj buvo įteikta sąskaita už paslaugas. Apie tai, kad gydytoja, išgirdusi, kad aš ne vietinė, buvo pasirengusi su manimi kalbėti angliškai, rusiškai arba estiškai (žinoma, kalbos praktikos dėlei pasirinkau estų kalbą), jau esu pasakojusi. Norėjau skiepytis ir nuo stabligės, bet, pasak gydytojos, tuo metu nebuvo vakcinos ne tik Estijoje, bet ir visose Baltijos šalyse apskritai. Išpūčiau akis. O gydytoja šypsodamasi paaiškino, kad šia vakcina paprastai skiepijami vaikai ir skiepijami sezonais. Tad ir skiepų užvežama sezonais. Kadangi vis dar sėdėjau nutaisiusi nustebusį snukutį, gydytoja tuoj pat pasisiūlė įtraukti mane į norinčiųjų pasiskiepyti sąrašą, kad, kai tik bus gauta vakcina, būčiau informuota ir pakviesta skiepytis. Žinoma, sutikau. Savo telefono numerį turėjau užrašyti ant tokio palaikio lapigalio, kurį infekcionistė pasidėjo šalia krūvelės kitų lapigaliukų.

Daugiau nei po pusmečio aplinkybės privertė vėl grūstis poliklinikon ir susitvarkyti sveikatos draudimo popierius. Susitvarkiau, gavau šeimos gydytoją. Ir tapau visateise sveikatos apsaugos sistemos nare (apie tai irgi rašiau). Tada, laukdama audiencijos pas šeimos gydytoją, prisiminiau ant lapigalio užrašytą savo telefoną ir ėmiau šypsotis. Juk ir ežiukui aišku, kad nei kas paskambins, nei ką. Ir tuoj pat visą tą keistą reikalą užmiršau.

Iš štai, po beveik pusantrų metų sulaukiau skambučio savo šeimos gydytojo vardu ir kvietimo ateiti skiepytis. Buvau taip apstulbus, kad nebesugebėjau susigaudyti, ar noriu skiepytis, ar nebe! Pažadėjau pagalvoti ir perskambinti. Galvojau gerą valandą. Galvoj vargiai tilpo suvokimas, kaip mano ant lapigalio užrašytas telefonas ir pageidavimas skiepytis pateko pas mano šeimos gydytoją, kurios tuo metu, kai pageidavau skiepytis, net neturėjau. Kaip ir sveikatos draudimo neturėjau! T.y. poliklinikos duomenų sistemoje neegzistavau. Taip pat baisiausiai stebino ir pats skambutis. Tuo labiau, kad vakcina ir skiepijimo paslauga nemokama.

Taigi, paskambinau savo gydytojos pagalbininkei, pasisakiau ateisianti skiepytis. Ir dabar jau antra diena bandau judinti neklusnią ir maudžiančią savo dešinę ranką, kad nors kiek prasimankštintų.

Uodynas

Taip taip, jau uodų sezonas! Pats įkarštis. Negelbsti jokie offai, jokios kvapniosios žvakės.

Jau galiu pasidžiaugt (ar pasigirt) patyrus antrąjį šiemet natūraliosios akupunktūros seansą. Intensyvų. Botanikos sode. Išdrąsėję kraugeriai (t.y. jos - kraugerės) puolė vidury dienos, per pačią kaitrą. Vaizdelis tikrai buvo nerealus. Praslinkau pro vieną krūmą - iš ten ūžt pakilo debesis uodų! Tykiai praslinkau pro kitą - nepadėjo, ūžt ir tas krūmelis bemat paskendo uodų debesyje. Pro trečią augalą jau tykinau laikydamasi geroko atstumo. Bet ir iš jo pasipylė uodai. Tarsi būčiau krūmą nukrėtus. Teko bėgt.

Bet labiausiai man įdomu, kaip vėjas neišpučia uodų iš tų improvizuotų avilių - iš krūmų? Gal uodai smarkiai vėjuotą dieną nulenda kitur slėptis?

Perpetuum mobile

    Mano dvikambarėj respublikoj pastaruoju metu baisiai aktualus migracijos klausimas. Mat kaip tik pats saulės sezonas. Tad rytais susigriebiu kompą, šūsnis popierių, knygas ir kraustaus į vakarinį kambarį, kur maloniai vėsu. Vakarais atvirkščiai. Saulei prikepinus vakarinį kambarį ir besikėsinant mane lyg orkaitėj iškept su visom popierinėm ir internetinėm atributikom, vėl susirenku savo kilnojamąjį turtą ir trenkiuos atgal į rytinį kambarį. Tas tviska it užsidegęs nuo kaimyninio namo languose žibančių vis dar aukštai kabančios vakaro saulės spindulių, atšvaitu siunčiamų tiesiai mano kambarin. Laimė, tviskesys nekaitina. Pasirodo, spinduliai išsikvepia, kol nuo kaimyninio namo iki čia atkanka :)

    Bet nespėju nueit miegot - pusę trijų čia jau aušta, - kai saulės spinduliai anksčiausiai ryte užklumpa mane lovoj. Karšta. Sapnuoju, kad guliu paplūdimyje. Pabundu, ir tikrai! Jūros ir smėlio betrūksta. Uhh..
    Rituos iš guolio krapštydamasi akis. Vėl susirenku popierius ir slenku anan kambarin. Neniurnu. Nėr prasmės. Nes saulė toks jau daiktas - kai yra, tai perdėtai daug, ir nėra niekada, kai jos labiausiai reikia. Su lietum viskas daug paprasčiau.

Vasara eina!

Griūte užgriuvo vasara. Visai iš niekur. Nes medžių lapai tik buvo spėję dorai prasikalti. Kyšojo viena kita pienė panamiais, pietų pusėje. O pirmadienį namie džiugino vis dar šilti radiatoriai.

Ir tada prasidėjo! Prieš dvi dienas smarkiai užgriaudė, ir stamboka kruša švariai nudraskė tik spėjusių rausvai pražysti kažkokių nepaprastai ankstyvų krūmų žiedelius. Paskui iš po nakties nerealiai užkvipo ievom. Vakar tai lijo, tai saulė kaitino ir visa, kas gyva, lepinosi neįtikėtina šiluma. O šiandien, žiūriu, net mažiausios žalios pievutės jau ryškiai geltonais pienių raštais išmargintos. O vėjukas sodriai žaliuose beržuose šniokščia taip, tarsi tie nė nebūtų žiemai vasariškų lapų numetę.

Tikrai dar nėkart nebuvau taip greit einančios vasaros mačius. Arba sugebėjau iki šiol buvusių vasarų atėjimą pramiegot.

Dar kartą pavasariškai

Kovo praktiškai nebuvo. Iškart atėjo balandis. Bet ištisą mėnesį laikėsi bjauriai rudeniška temperatūra ir drėgmė - naktimis pašalnodavo, dienomis oro temperatūra geriausiu atveju pakildavo iki plius septynių. Ir vis nepamiršdavo palyti. Galiausiai gegužei ritantis link viduriuko ėmė ir vėl įjungė namie šildymą! Nes tikrai šalta buvo.

Vat. O šiandien kad atšilo! Išėjau apypietę balkonan skalbinių džiaut ir vos nenuvirtau. Lauke buvo gerokai šilčiau nei namie. Tuoj metus viską nuskuodžiau prie kompo, žiūrėt, ką jis apie orą žino. +24, - iškilmingai skelbė visažinis internetas. Nors imk ir tuoj pat pradėk vasaroti!

Būčiau taip ir padarius. Bet netikėtai atėjo audra. Pirmiausia sugriaudė. Tada baisiausiai sutemo. Užkaukė nežinia iš kur atsiradęs vėjas ir kad prapliups! Pylė taip sąžiningai, o vėjas, pagavęs lietų, blaškė jį šuorais tokia jėga, kad nebegalėjau įžiūrėti už keliasdešimties metrų stovinčio kaimynų daugiaaukščio. Tiesiog prieš pat mano nosį kabojo ištisa vandens siena. Kol atsinešiau fotoaparatą, baigėsi įdomumas. Liko tik ašaroti langai, šlapios namo sienos ir daug daug vandens kieme. Labai daug.

Pasiutėliai!

Ei! Kas nubraukė nuo dangaus žvaigždu-tes ir sumetė jas vandenin? Tuoj pat grąžinkit visas atgal!

Estonians!

Šeštadienis, Šiaurės Lietuva.
D.K. rašo:
Ashes from Iceland and canceled flights did not stop Estonian grandma to visit her grandoughter in Morocco. She decided to hitchhike. And we pick her up.
Va taip, va! Atkaklumas ir kantrybė nepalaužiami :)
We never give up!

Sapnai

Gal kas žinot, kas kiek laiko reikia keisti sapnų gaudyklę? Manoji nebeveikia. Persekioja negera žadantys sapnai...

Labai abejoju, kad čia saulės užtemimo vulkaniniais pelenais pasekmė. Čia kažkas giliau.

Vis dar pavasaris

Taip. Pavasaris. Neišbren-dami vandeny-nai, laukimas ir milijonai minčių.

Atėjo!

Atrodo, pavasaris jau tikrai atėjo! Laikykit tvirtai, nebepaleiskit!

Anapus lango

Šioje nuotraukoje vis dar ranka nepasiekiamas pava- saris. Anapus lango. Ir labai stipriai kvepiantis lietum :)
O pavasario proga dažniausiai ateina nestandartinės muzi- kos sezonas. Šįkart vyrauja trance.

Pravirkęs sekmadienis

Netikėtai pravirkęs sekmadie-nis nuplovė mano gražius planus išeiti pasigėrėti paskutiniu sniegeliu...

Eisiu rytoj. Ir nešiuos skėtį pasiganyti. Seniai jau bebuvo lauke.

Ugniasienė

Vat! Saugo nepriekaištingai!
Vakar ėmė ir užblokavo pačią Frypę. Sakė, dėl saugumo :) Patikėjau ir liepiau padaryt tvarką.
Nežinau, kiek ir ko ten pridarė, bet, regis, padėjo :)

Sausieji skubieji pusryčiai :)

Žiema šiemet buvo gili. Ir snieginga, ir šalta. Pagailo man zylių, vis atskrendančių pasidairyt į mano svetainės langus vakarų pusėj, ir žvirblių, įsitaisiusių gyvent virtuvės sienoj rytų pusėj. Įrengiau paukščiukams lesyklėlę, galvojau - maitinsiu.

Tris dienas maitinau ir niekaip negalėjau atsistebėti milžinišku mažų paukščiukų apetitu.

Ketvirtos dienos rytą išaiškėjo paslaptis. Pasirodo, lengvai pasiekiamą maistą pamatė varnos. Suskrido visas juodųjų pulkas ir kiekviena savo eilės palaukdama ėmė įnirtingai darbuotis. Pusę lesalo stačiom surijo, kiek nesurijo - išspardė ir sparnais iššlavė. Negana to, dar ir lesyklėlę sudraskė... Popierinė tebuvo...

Nuotraukoje Kuosa Plėšikė! © Tauno Nõulik

Labanakt!

-

Tylioji, ramioji nakties muzika...
Tyliai užmerk akis, - lekia sapnai su balta pūga...
Paskutinįkart susapnuok pūgą. Nes tuoj ateis vasara.

Labanakt!
-

Autoportretas su kailinukais

Vis dar žiema ir šilti raudoni kailinukai "ant bangos".

Šaltai

Pati tikriausia žiema susikrausčius į mano širdį.

Nežinau dar, kada atšilsiu...

Pats geriausias!

-
Šiandien sausio šeštoji. Trys karaliai neaplankė, bet atėjo naujametinis sveikinimas. Tikriausiai jau paskutinis šiais metais, tačiau be jokios abejonės pats pats geriausias, kokį tik kada nors esu gavusi.
Laiškely trumpai ir aiškiai parašyta:
Reda,
tikiuosi sėkmingai "nusileidai" Naujuosiuose [...]
Sėkmės ir laikykis šiltai, M

Ačiū už linkėjimus! Stengsiuosi LAIKYTIS ŠILTAI!
-

Kas slepiasi miške už medžių?

Buvau miške. O ten tiek sniego!!! Gražu neišpasakytai. Šalta, bet balčiau nei balta ir minkšta minkšta.
Tada mane ir užklupo laimė. Tiesiog išlindo iš už medžio, šelmiškai žėrė saują sniego į akis ir nulėkė savais keliais. Juokiausi juokiausi. Tą akimirką buvau tokia laiminga :)

-

Pradžia

Sausis. Pati pati metų pradžia. Į akmenį sušalę karoliukai :)