Perpetuum mobile

    Mano dvikambarėj respublikoj pastaruoju metu baisiai aktualus migracijos klausimas. Mat kaip tik pats saulės sezonas. Tad rytais susigriebiu kompą, šūsnis popierių, knygas ir kraustaus į vakarinį kambarį, kur maloniai vėsu. Vakarais atvirkščiai. Saulei prikepinus vakarinį kambarį ir besikėsinant mane lyg orkaitėj iškept su visom popierinėm ir internetinėm atributikom, vėl susirenku savo kilnojamąjį turtą ir trenkiuos atgal į rytinį kambarį. Tas tviska it užsidegęs nuo kaimyninio namo languose žibančių vis dar aukštai kabančios vakaro saulės spindulių, atšvaitu siunčiamų tiesiai mano kambarin. Laimė, tviskesys nekaitina. Pasirodo, spinduliai išsikvepia, kol nuo kaimyninio namo iki čia atkanka :)

    Bet nespėju nueit miegot - pusę trijų čia jau aušta, - kai saulės spinduliai anksčiausiai ryte užklumpa mane lovoj. Karšta. Sapnuoju, kad guliu paplūdimyje. Pabundu, ir tikrai! Jūros ir smėlio betrūksta. Uhh..
    Rituos iš guolio krapštydamasi akis. Vėl susirenku popierius ir slenku anan kambarin. Neniurnu. Nėr prasmės. Nes saulė toks jau daiktas - kai yra, tai perdėtai daug, ir nėra niekada, kai jos labiausiai reikia. Su lietum viskas daug paprasčiau.