Nemirtingoji Afrika (14 dalis)

Apie uoliai išdažytas uolas ir raibiuosius kilimaičius :)

Privažiuoju kalnų kraštą (ribą). Kairėn nepasuksi, tiesiai - kelio nėra. Gali tik grįžt atgal arba leistis dešinėn kiek tik akys užmato. Kadangi visai nesinori grįžt į ten, iš kur ką tik atmyniau, t.y. atsikračiau, dairausi dešinėn. Ir ten - vaje! - pamatau saviškius! Mažyčiai mažyčiai taškeliai tolumoje. Yra atvejų, kai, nors ir akiniuota, matau lyg erelis. Bet dabar gal labiau įsivaizduoju, nei tikrai matau, kad tie taškeliai juda mano pusėn. Nė nedrįstu abejoti, kad ten ne mūsiškiai. Tad atsikvepiu lengviau ir įsitaisius argano medžio pavėsy dairausi, kur atsidūrus.

O atsidūriau vietoj, keistesnėj už keistą. Kalnai čia ne tik numelsvinti, jie išteplioti dar ir raudonai bei juodai. Esu matyt tiek išvargus, kad jau visiškai nebesuprantu, kur čia menas. O gal čia menas nesuprasti?

Prisistato kolegos. "Matei?" - klausia. "Ką mačiau?" - nesuprantu. "Diedą su ūsais!" - aiškina man. "Kokį diedą?!" - išpučiu akis, nes "diedas su ūsais" man asocijuojasi su gyvu žmogumi ir, žinoma, su nesaugumu. O, pasirodo, ne. Tas "diedas" besąs uolų kompozicija: žydri žandai, raudona nosis ir ūsai. "O ten matėt?" - dabar jau rodau aš į dar baisiau išdažytus kalnus. "Jo, jo..." - įtariai liksi galvom kolegos. Matau, kad ir jiems tas "uolinis menas" (labiau sakyčiau "uolusis menas") nelabai. Randam vieną akmenį, ant kurio įsiamžinęs "meno" autorius. Ant kito akmens apdilęs užrašas skelbia: White Stains on coloured sands ashamed of the mess we make...

"Velnias", - galvoju, - "matyt tas Lonely planet'as vėl pasakas rašo"... Ką jau ką, bet piešinius ant uolų tai tikrai ne taip įsivaizdavau...

"Važiuojam namo, saulė leidžias", - iš svajonių pažadina kažkuris iš vyrukų. "Paskubam, čia greit temsta", - pagąsdina antrasis. Kiek pasitarę nusprendžiam namo grįžti ilgesniu, bet tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavom. Mažumėlę paklaidžioję susiorientuojam, už kurios tarpukalnės mūsų miestelis, ir tiesiu taikymu maunam namo. Važiuojam greitai.

Temstant oras atvėsta. O ta proga atgaunu jėgas ir pasiutimą. Be proto pradėjo patikt lėkt dviratuku. Belėkdama įtaikau į smėlio duobę, priekinis ratas užklimpsta, dviračio užpakalis aukštyn vikst, aš nuo dviračio nosimi į priekį skrist :) Žemės nepasiekiu, kojomis užsikabinu už vairo. "Eina sau!" - sakau garsiai, o pati galvoju: "kad tik tikrai neišeitų..." Kas? Žinoma, kad dviratis iš rikiuotės. Visai nenoriu nakčiai čia toj dykynėj pasilikt!

Be ceremonijų tvirtai čiumpu dviratuką už ragų ir pirmyn toliau. Išvažiavus į asfaltą pagaunu vėją ir lekiu nedidukėn, bet nuokalnėn taip, lyg mane kas vytųsi. Sutemsta. Į miestelį įskrendu pirmoji. Kolegos atrieda kiek vėliau.

Grąžinam dviratukus. Pasirodo, mūsų jau pasigedo :) Išvažiavo ieškot :) Kas ieškojo, taip ir nepastebėjom. Bet argi tai svarbu? Daug jaukiau, kai nežinai esąs sekamas.

Dviračių šeimininkas nepraleidžia progos pasikviest mus į savo kilimų parduotuvėlę. "Ne", - purtom galvas, - "neisim". "Užeikit, užeikit", - vilioja suknėtasis dėdė, - "nieko pirkti nereikės. Ateikit čia kaip į muziejų. Tik pažiūrėti". Žinom mes tuos "tik pažiūrėti" jau mintinai. Bet dykynė ir vakaro vėjukas, matyt, gerokai prapustė mums smegenėles ir mes užeinam į tą parduotuvėlę. O čia... čia geriau nei muziejuj! - didžiausi angarai, kurių sienos nukabinėtos įvairiausio rašto ir daugiausiai raudono kolorito kilimais. Atima žadą. Dėdulė patenkintas trina rankas į sijonus ir reklamuoja savo prekes, bando įpiršti mums šį bei tą. Paskui nutyla, apžiūri mus nuo galvos iki kojų ir ima siūlyt kilimėlius, jo manymu, mums pagal kišenę. Pavyzdžiui, tokį dailų nediduką, avies vilnos. Sako, šuniui gulėt. Klausiam, kiek kainuoja. Jo... tikrai prabangus šuniukas turėtų būt, kad ant tokio kilimėlio miegotų... Apraibusiom akim ir įspūdžio pritrenkti klausiam, ar galima fotografuot. Galima, galima, šypsosi dėdė. Ir tuoj pat paaiškina, kad taip mes jam darom reklamą - parodysim nuotraukas draugams ir pažįstamiems, pritrauksim čionai daugiau lankytojų ir gal net pirkėjų. Yep, nesakysim garsiai, kuom čia kvepia :)

Išsivadavę iš muziejaus slenkam toliau nakčiai atgijusia prekijų gatvele. Iš kiekvieno namuko kyšo po krautuvytę. Beveik visos jos ne tik krautuvytės, bet ir dirbtuvytės - gali pamatyt, kaip audžiama, kaip kurpaitės siuvamos, kaip gaminamas argano aliejus ir t.t. Ir dirba čia jau ne tik vyrai. Yra ir moteriškių :) Įspūdinga iki alpulio. O gal nuovargis kerta kojas.

Parskubu namo, nulendu dušan. Ir randu šilto vandens! Kas per stebuklai! Tikriausiai nelaiku parėjau :)

Kaip atsiduriu lovoj ir užmiegu, nebepamenu. Vinintelis, kas liko atminty, - ankstyvą rytą pro grotuotą langą įvinguriavęs staugimas. Taip, mečetė stovi ir šiame miesteliuke.

to be continued

Nemirtingoji Afrika (13 dalis)

Pirmasis zuikis. Pasiskraidymai nuo dviračio :)

Atsargiau, dar sprandą nusisuksi! - skamba man mintyse. Nes nėr kam to pasakyti garsiai. Aplink puskilometrio spinduliu nė gyvos dvasios. Drybsau ant plyno smėlėto rausvo akmens tarp nedidukų spygliuotų krūmelių. Šalia tyso dviratis, nuo kurio ir nuskridau. Nė pati nebežinau, kaip čia nutiko.

Pasiklydau slėny, atviroje erdvėje, ten, kur matyti keli kilometrai į tolį. Slėny, apsuptame rausvų kalnų, - kaip dubenyje. Buvom keturiese, bet kažkaip pamažu išsiskirstėm. Vienam pasidarė įdomu, kas už to kalno, kitam - kas ant ano. Galvojau, pavažiuosiu už va anos uolos kampo, maniau, rasiu ten slėnį. Taigi. Slėnį tikrai radau, bet kad tas "už kampo" gana nearti, supratau tik apsidairius ir neišvydus ne tik nei vieno saviškio, bet apskritai jokios gyvos dvasios. Aplink tvyrojo begalinė erdvė, erdvė, erdvė. Ir dangus. O per patį nugaros vidurį išilgai ėmė ristis šiurpuliukai, nes pamažu atėjo suvokimas, kad nežinau, kurioj pusėj mūsų laikinieji namai, iš kurios tarpukalnės mes atvažiavom. Niekad gyvenime nebuvau pagalvojus, kad įmanoma pasiklysti atviroje erdvėje. Pasirodo, įmanoma.

Apima jau nemenkas nerimas. Šoku ant dviračio ir lekiu tiesiai ta kryptimi, kuria manau sutiksianti saviškius. Važiuoti noriu greitai, bet labai greitai neišeina, nes nėra nei kelio, nei takelio. Riedu plynu rausvu akmenimi. Vietomis pripustyta raudono smėlio. Vietomis auga krūmokšniai, įnirtingai badantys sandalėtas kojas. Riedu, ir taiga matau - prieš pat nosį akmens griova! Gili. Plati. Ilga. Dviračiu neperšoksi ir neapvažiuosi. Kad nespėsiu sustabdyt, aišku kaip dieną. Tad staigiai suku kairėn. Bandau stabdyt iš visų jėgų ir net kojomis padedu. Ta smėlėta uola pasirodo besanti nepaprastai slidi. Dviratis čiuožia, o pati jaučiu, kaip iš inercijos verčiuosi nuo dviračio per galvą. Bet per galvą neapsiverčiu. Matyt todėl, kad dviratis čiuožia, taip "sugerdamas" mano inerciją. Vis dar tvirtai laikausi dviračio (įsitikinusi, kad taip saugiau), todėl kartu su juo plojuosi žemėn. Lėkdama žandikauliu užkabinu vairą, dviratį jau paleidusiomis letenomis vožiuosi ant smėlėto akmens, o kojomis smagiai perbraukiu uolą bei dygliakrūmius. Va, ir guliu. Veiksmas užtrunka vos porą trejetą sekundžių.

Atsikeliu. Apsičiupinėju. Dantys vietoj, veidas nekruvinas. Vadinasi, bus tik mėlynė. Rankos abi apibrozdintos delnų apačiose ties riešais ir ryškiai rožinės nuo daugybės įspaustų mažyčių rausvų akmenukų. Kur kas prasčiau kairiajai kojai, kuri net iš sandalo išsinėrus. Išsirenku iš jos spyglius ir akmenukus. Taip, viršutinė pėdos dalis gerokai nubrozdinta.

Viskas būtų kaip ir gerai, tik iš galvos neina gydytojų ir negydytojų grasinimai ginkdie nesusižeisti Afrikoj. Neplauti žaizdų tekančiu vandeniu. Nesiskusti. Juk nešvaru. Didelė tikimybė užsikrėsti... Žinoma, kad neturiu jokių žaizdas dezinfekuojančių priemonių. Neturiu net geriamo vandens, kuriuo galėčiau nuplaut nukentėjusią kojytę. Pridengiu žaizdą popierine nosinaite ir bandau važiuot toliau. Ten, kur man reikia. Pakeliui raminu save, kad čia gamta, kad čia švaru, kad čia ne purvinas miestas, kur veisiasi begalės neaiškių mikroskopinių baisybių taip ir besitaikančių kibti į sužeistąjį ir kartu su juo kontrabanda parkeliauti į Europą. Negerumas tas, kad žaizda tiesiai po sandalo dirželiu. Trina. Prisitrina ten dulkių. O nuo stabligės aš neskiepyta (skiepų nebuvo).

to be continued

Nemirtingoji Afrika (12 dalis)

Uolų mėlynumai!

Tai va. Dar nespėjom išlipt iš mašinos, prisistatęs suknele pasirėdęs dėdulė mygom mums suorganizavo viešbutuką. Nebrangų. Nepamenu, ar mes jam už tai ką nors sumokėjom, ar ši paslauga įėjo į viešbučio sąskaitą. Taupydami laiką tam pačiam viešbutuke dar ir papietavom. Ir išskuodėm ieškot dviračių. Nes čia, kažkur netoliese turi būt piešinių ant uolų. Reikia juos pamatyt!

Dviračius nuomojantis veikėjas apsukrus kaip reta. Leidžia mums išsirinkt, o paskui susako kainas. Žinoma, kosmines. Deramės, kad mums dviračių mažiau nei pusdieniui reikia... Kažkiek išsideram, kažkiek ne. Gaunam po dviratuką. Man atitenka jau gerokai padėvėtas, iškleręs, be amortikų ir raudonas aliumininis žirgelis. Ir brangus!

Bet ginčytis ir piktintis nėr laiko, čia greitai temsta. Lekiam!

Kalnų grožybė ir didybė neišpasakyta. O jau spalvos spalvelės! Taip ir norisi stabtelėt kas keliasdešimt metrų. Nėr net kada į kelią dairytis. Minti, tiesa, sunku. Karšta. Bet guodžiuosi tuo, kad jau labai seniai dviračiu važiavau, neturiu sportinės formos, tai dėl to. Tik paskui paaiškėjo - visą tą laiką mūsų kelelis vedė į kalniuką :) Tik ne į kelelį žiūrėjom :)

Važiuojam, važiuojam. Kalnai, uolos, kaimeliukas. Ir staiga atsiduriam dykynėj. Žalioj. Kažkada čia būta dykumos. Bet palijo gerai. Viskas sužaliavo. Iš pradžių važinėjom keliukais, paskui pabodo, ėmėm važinėt ir be takų :) Pataikydavom ir į tokias nemažas lietaus upės vagas, kuriomis būdavo sunku važiuot, nes dugnas - birus smėlis. Ratai klimpsta. Nepraleidžiam progos užsiropšt ir ant tų gražiųjų uolų. O jos, pasirodo, besą tokios smiltuolės (kirtis ant pirmo skiemens!), tokios, tarsi mažulyčiai akmenukai būtų sucementuoti moliu. Tokios, tarsi įvairaus dydžio tų molsmiltinių uolų gabalai būtų sumėtyti vienas ant kito. Kaip konstruktorius. Labai patogu į jas lipt. O kai taip patogu, kaipgi nepalaipiosi?

Šypsausi iki ausų iš malonumo pasikarstyt po statokas uolas. Tik tas malonumas labai trumpas. Nutariu pralįst pro nedidukus du argano krūmelius. Jie spygliuoti, tad lendu atsargiai. Ir, saugodamasi vieno krūmo, nugara užkliūvu kitą. Susminga spygliai. Bandau nuo jų atsargiai atsikabint - į pilvą susminga kito krūmo spygliai. Viskas! Įstrigau - nei pirmyn, nei atgal. Spygliai tvirtai laikosi įsikibę mano maikutės, nors verk. Nebeatsimenu, kaip išsivadavau. Apsibraižiusi.

Toliau traukiam mėlynų uolų žiūrėt. Pakeliui sutinkam vietinių šeimyną, kuri šienauja - pjauna skurdžią, bet aukštą žolę, kemša ją šviežią į senutėlaitės pavargusios mašinytės saloną - veš namo. Šeimyna - tėvas, motina ir du paaugliukai - sveikinasi su mumis ir šypsosi laimingi, lyg būtume kokie iš dangaus nužengę. Šeimos galva mums pamoja ir varganai angliškai paaiškina: "Važiuokit ten, ten gražu, mėlynos uolos". Pamojuojam jiems ir į kelią.

Uolos jau iš tolo mėlynuoja. Maniau, rasim ten kokią ypatingą uolieną. Ne, kur tau! Pasirodo, kažkoks olandų menininkas sumąstė meną padaryt ir išdažė tas uolas mėlynai. Neįsivaizduoju, kiek tonų dažų, kurie per tris metus jau beveik ir nusitrynė nuo tų uolų, sunaudojo. Bet įspūdis tai ne koks... Na, iškrenta visai iš konteksto tas mėlynumas... Kol kompanija dairosi, atsigulu ant tos mėlynos uolos ir žiūriu į dar mėlynesnį dangų. Ten mažytis baltas debesiukas. Lygiai toks, kokių ir mes Šiaurėj turim. Nepaprastai gražu. Jauku! Šilta nuo saulėj įkaitintos mėlynos uolos. Mėlyna nuo gilaus dangaus. Paskęstu mėlynume. Bet reikia judėt. Vakaras leidžiasi.

Ką gi. Kryptį daugmaž žinom, su dviratukais apsipratom, galima pavažiuot ir ten, kur pačiam norisi, o ne kur visa gauja važiuoja. Tik be nuotykių ir čia niekaip. Švilpt ir guliu. Ne, ne pavargau ir ne šiaip sau priguliau. Tiesiog taip išėjo.

to be continued

Nemirtingoji Afrika (11 dalis)

Antiatlaso peizažai. Apie tai, kas sąmonę ir širdį nuridena kulnuosna

Gerokai įsidienojus tupim dulkėtoj aikštėj stovinčiame senutėliame grand takse. Turim važiuot į Tafroutą, bet nevažiuojam. Tupim todėl, kad mūsų liko keturi. Kiti du nusprendė dar dienelę likti čia. Tupim, nes taksas tik su 4 žmogeliukais niekur nevažiuoja, - laukiam kitų atsitiktinių keleivių. Bent jau dviejų.

Karšta nežmoniškai. Keleivių nesimato. Laiko turim į valias visokiems pamąstymams ir apmąstymams, nes neaišku, kada išjudėsim. Pamažu imu įsivaizduoti, kad pradedu suprasti, kaip ir kodėl vietiniai visai neeuropietiškai skaičiuoja laiką. Tačiau europietiškai išauklėta sąmonė niekaip neįstengia suvokti tokio laiko švaistymo. Jau darosi ne tik nuobodu, bet ir pikta. Ir taip ne tik man vienai. Mūsų vyrukai neiškentę jau ima šokinėt iš takso ir kiekvieną praeinantį pro šalį viltingai kalbinti: "Gal į Tafroutą?"

Pagaliau atslenka senas dėdulė su didele terba (rainu naminės drobės krepšiu), iš kurios kyšo tie tradiciniai lėkštiniai batonai. Matyt - jų ten daug. Rankoje jis dar nešasi į laikraštį susuktą pipirmėčių puokštę - čia arbatai. Kitas dėdulės krepšys telpa į universalaus kėbulo mūsų takso bagažinę, iš kurios pusės padarytos sėdimos vietos, o likusi pusė - vieta daiktams susikrauti, ir kuri, beje, jau pilna mūsų kuprinių. Dėdulė įsirita mašinon. Bagažinėn. Su visom savo batoninėm bandelėm ir arbatšluote. Kvepia. Kantriai laukiam toliau.

Netrukus keistu vežimuku privažiuoja vaikinukas, vežinas kalnu bananų ir apelsinų dėžėse. Jau apsidžiaugiam, kad jis paskutinis keleivis, kad jau važiuosim. Deja... Vaikinukas, vairuotojo padedamas, smagiai sumeta dėžes ant mašinos stogo, vairuotojas jas atsainokai priraišioja virvėmis. Ir viskas. Laukiam toliau.

Negaliu pasakyti, kiek laiko pratupim laukdami, bet pagaliau pasirodo paskutinis keleivis - jaunas vyriškis su lagaminėliu ant ratukų ir nešiojamu kompu. Jo lagaminėlis taip pat užmetamas ant stogo, jis pats įgrūdamas sėdėt į bagažinę, ir pagaliau pajudam.

Atrodom įspūdingai. Riedam septyniese - vairuotojas, vienas keleivis prieky, trys gale ir dar du tolesniam gale - su krūva kuprinių bagažinėj, kalnu vaisių ir lagaminu ant stogo.

Važiuojam į Antiatlaso kalnus. Ir taip smagiai, kad europietiškų standartų iškreipta sąmonė kartu su visa širdim nusirita į kulnus ir tūno ten iki pat kelionės pabaigos. Kaip ir kodėl? Ogi visai paprastai.

Pirmiausia - mašinoj veikia nepakartojamas kondicionierius. Natūralus. Langai praverti iš visų pusių. Skersvėjai traukia visomis kryptimis. Bet tiek jau to, karšta. Tačiau kai pakilus į kalnus pasidaro vėsoka ir mes panorim tuos langus prisivert, paaiškėja dar įdomesnis langų uždarymo mechanizmas - vienintelė rankenėlė visiems langams :) Prisisuki savo langą, tada paduodi rankenėlę kaimynui, tas prisisukęs savąjį - kitam kaimynui ir t.t. Lango neprisiveria tik vairuotojas. Jis negali. Nes į kelią žiūri pro savo šoninį langą :) Tuo pačiu vis užmesdamas akį į viršų ir pasidairydamas pro langą atgal, ar nelaksto vaisiai ir lagaminai nuo stogo. O kodėl jie nelaksto, stebiuosi net aš. Nes mašina lekia kaip išprotėjus ir ties staigiais posūkiais pristabdoma taip, kad dugnu beveik žemę siekia. Tais vingiuotais siaurais keliukais vairuotojas dar sugeba lenkt kitas mašinas. Jei ne už langų atsiveriantys beprotiškai nuostabūs kalnų peizažai, į kuriuos vėpsom be paliovos, tikriausiai po kokių dviejų minučių supykintų. Ne tik dėl to, kad dideliu greičiu lekianti mašina užsupa aukštyn ir žemyn, kairėn ir dešinėn. Dar ir dėl to, kad vietom tas kalnų asfaltukas gerokai paplautas liūčių ir nugarmėjęs pakalnėn. Tik apie baimes nėr kada galvoti. Už lango vaizdai.

Kažkuriam kalnų kaimely į sausakimšą mūsų mašinuką įsirita dar du keleiviai. Senyva pora - vyras ir moteris. Vairuotojas tuoj liepia mūsų vyrukui persikraustyt priekin pas draugą. Dabar jiedu priekyje draugiškai sėdi dviese :) Ant keleivio sėdynės. Irgi praplatintos. Senasis vyriškis įmontuojamas ant sėdynės bagažinėj, o šalia manęs įsitaiso moteriškė. Visa juoda - įsisupus į juodus sintetinius audinius, kelnėta, veidą prisidengus čadra. Jos rankos ir kojos margintos chna, tamsios odos veidas nepaprastai raukšlėtas, akys tamsios ir piktos. Avi ji tradicinėm nunešiotom riestanosėm šlepetėm. Ir visą kelią tupi tykiai. Neišleidžia nė garso. Net nekruta. Bet nė neabejoju, kad ji stebi mus, nesveikai išbalusias vakarietes, neslepiančias nuogų pečių ir baltuojančias beveik krūtinę atidengiančiomis iškirptėmis. Susinepatoginu ir apsivynioju šalikėliu. Maža kas. Ta moteriškė man panaši į piktą raganą. Galbūt net kerėti moka.

Taigi, važiuojam devyniese! Greitis nė kiek nesumažėja. O apelsinai ir bananai kažkokiu stebuklingu būdu visai neketina byrėti nuo stogo. Pakeliui išlipa bandelių dėdulė, paskui jaunasis vyriškis. Bet tuoj įlipa moteriškė su jauna mergaite. Irgi abi apsitaisusios iki ausų juodai. Išprotėjimas tokiam karšty rengtis taip juodai ir dar sintetika...

Pro langus lekia gelsvi, rudi kalnai, raudonos uolos, žali bei įvairiom spalvom žydintys slėniai, išmarginti baltučių kaimeliukų, drėbtinių raudono molio trobelyčių... Nė nepastebiu, kaip atsiduriam vietoje. Tafroute.

Nemirtingoji Afrika (10 dalis)

Smulkusis reketas Atlanto pakrantėj

Saulėtas savaitgalio rytas. Aušta čia taip pat greit, kaip ir temsta. Iš lovos išsiritu neįtikėtinai anksti. Reikia. Lekiam į pajūrį. T.y. prie vandenyno.

Pakeliui užtinku prancūziško tipo kepyklėlę su kalnais įvairiausio dydžio ir formų bandelių. Net seilės nutįsta. Tad čia ir apsirūpinam pusryčiais, t.y. prisisandėliuojam kuprinaitėse bandelių pusrytėliams, nes taip anksti dar nesinori valgyti.

Paskui susigaunam (irgi ne be nesklandumų) grand taksą. Jame jau tupi du keleiviai, prisijungiam dar mes 4, pakeliui paimam dar vieną dėdę. Ir štai laimingai pasiekiam Aglou. Atlantas mums po kojom.

Kaip atrodo vandenynas? Nedaug jis skiriasi nuo jūros. Gal tik vanduo skaidresnis, žalesnis, bangos didesnės ir potvyniai atoslūgiai labai ryškūs.

Rytas gana vėsokas, vėjukas traukia, kylanti saulė, nors šviečia itin gražiai sodria tiršta raudonai geltona šviesa, dar nelabai šildo. Vandenynas gaudžia (ne ošia kaip jūra, o gaudžia tarsi užsikirtę vargonai) milijonais garsinių tonų ir atrodo neįtikėtinai tykus. "Ramusis Atlantas", - garsiai nusprendžiu, - "ne kitaip". Bet nebespėju paaiškint, kodėl taip manau. Nes kad amtels man kažkas iš dešinės, kone pusryčių bandelę paleidžiu iš letenų. Na taip, tuo metu jau pusryčiavau. Atsargiai pasisuku dešinėn - čia į mane spokso didžiulis trumpakailis ilgauodegis rudai-baltai-juodai margas šuo. "Kaip jūros kiaulė" - šypteliu. Tai buvo pirmoji į galvą šovusi kvaila mintis. Kuri tuoj pat dingsta, nes tas šuo jau rimtai ima skalyti. Tik po geros minutės suvokiu, kad margius spokso į mano bandelę ir loja. Jis nori bandelės! "Neduosiu", - sakau lietuviškai ir nusisuku. Bet mano nuostabai į tą pačią apkramtytą bandelę čia vėpso dar vienas tokio pat dydžio ir plauko tik visas pošviesiai rudas ir baltom kojom šuo. Neloja. Mąstau, ką daryt.

Bet ką jau čia bepadarysi? Suryju bandelę beveik stačią. Nenoriu, kad tiedu mane sekiotų. Akivaizdu, kad reketininkai įkyrūs kaip ir vietiniai gyventojai. Bandau pamažu eiti tolyn nuo jų. Šuniukai, dar kiek pabėgėję greta manęs, pagaliau užsiima savais reikalais - įninka pasiskalydami lakstyt po paplūdimį ir kramtyt vienas kitą.

Atsikvepiu lengviau ir nužygiuoju drėgnu smėliu.

Už kelių šimtų metrų aptinku pačiame paplūdimy po atoslūgio kyšančias mini uolytes. Styro dangun didesnės ir mažesnės skylėtos ir rievėtos akmeninės šakelės. Atrodo jos taip, tarsi kas rudo akmens šakotį būtų nevykusiai smėly užkasęs. Jos dar drėgnos nuo rytinio atoslūgio. Vietom apsitraukusios žaliu maurų kailiuku. Ir jau paukščių aptupėtos (po atoslūgio jie čia randa maisto). Neįtikėtinai gražu. O dar ta keistai tiršta apsiblausiusios saulės šviesa, prasismelkianti pro uolyčių plyšelius... Fantastika. Jausmas toks, lyg būtum kokiam Marse ar kitoj kokioj neregėtoj planetoj.

Bet tenka kraustytis namo. Mums dar šiandien į kalnus reikia. Tik dabar klausimukas, kur mes grand taksą gausim. Trijų namelių ir kelių kavinių pakrantės kaimeliukas. Vietinių beveik nė gyvos dvasios (be galo anksti juk), slankioja tik vienas kitas prancūzas turistas. Jooo, panašu, kad teks čia dar pasėdėti...

Laimė, sėdim neilgai. Tas grand taksas kažkaip stebuklingai atsiranda, kol kolegos išgeria kavos. Tas pats, su kuriuo čia ir atvažiavom.

to be continued

Nemirtingoji Afrika (9 dalis)

Apie auksinę kantrybę ir ašaras. Izmailas

Taigi, Izmailas. Jis pravaikšto su mumis visą likusią dieną ir vakarą. Dirba jis juvelyro dirbtuvėlėj, padeda jam. O laisvalaikiu - gaudo turistus :) Izmailo kantrybė auksinė. Jis kantriai klauso, ko mes norim. O norim daug - kiek galvų, tiek atskirų norų. Pirmiausia norim valgyt. Skylė, kurioje Izmailas norėjo pigiai mus pamaitinti - uždaryta. Mat penktadienis. Tad slenkam į pirmą pasitaikiusią užkandinę. Mūsų pietūs užtrunka ilgokai. Nes vienas nori šio, kitas - ano, trečias nevalgo to, o ketvirtas visai nieko nebenori. Vaikinukas kantriai laukia mūsų.

Pasisotinę reiškiam kitus savo norus. Prisiklausę visokių pasakų, norim į pigias manufaktūrėles. Veda mus ten. Patenkam tikriausiai į kalvio namus. Šeimininkas rodo, kaip gaminami geležiniai daiktai. Tačiau mane labiau kankina kitas klausimas - kodėl visi net mažyčiai namų langai grotuoti? Apsauga nuo vagių? Galbūt. Bet kaip tiems vagims tada lygia siena patekti į trečią ir net ketvirtą namo aukštą? Izmailas šypsosi - tos grotos nuo vaikų. Kad neiškristų koks mažius užsižiopsojęs. Viskas aišku. Galim eit toliau.

Toliau patenkam į juvelyrų dirbtuvėlę. Ne tą, kurioje dirba Izmailas. Kitą. Ten mus pasitinka nerealus diedas, jau puikiai atkalęs sistemą, kaip bendraut su turistais. Išsiviepęs iki ausų aiškina, kad žino Lietuvą ir lietuvius. Leidžia viską fotografuoti - nes tai reklama, juk grįžę į savo šalį parodysim nuotraukas pažįstamiems, priviliosim juos Marokan :) Paskui diedas išsijuosęs giriasi, jog jis bendradarbiavo rašant Lonely Planet'o knygutę apie Maroką. Nes jis vienintelis mokėjęs angliškai. O pabaigai prigrasęs atsiųsti jam nuotraukas, išlydi mus. Visą tą ekskursijos laiką Izmailas tykiai ir kantriai laukia mūsų.

Prasukam pro vietinę gatvytę, iš abiejų pusių apjuostą aukštomis sienomis. Pasieniais sėdi moteriškės, plepasi. Gatvėj laksto vaikiūkščiai. Ir net keista, kad saldainių neprašo. Noriu juos nufotografuot, parodau fotoaparatą, nes jų kalba nekalbu. Vaikai viską supranta be žodžių - mikliai sustoja į krūvą ir labai gražiai pozuoja. Bet vos tik aš nusitaikau spaust mygtuką, jie tuoj visi išsilaksto į visas puses ir kad laimingi, kad juokiasi :D Juokiamės ir mes kartu su jais. Ir taip kelis kartus. Galiausiai išsitraukiu saldainių. Supuola berniūkščiai aplink mane kaip šunyčiai, čiumpa saldainius iš rankų. O kolegė pasinaudoja proga ir mus nufotografuoja :) Saldainių gerokai mažiau, nei vaikų. Bet vaikai nesipeša ir neliūdi negavę saldumynų, jie draugiškai visi pasidalija laimikiais :)

Paskui pagal daugumos grupės pageidavimą einam apsipirkt į turgelio gatvelę, krautuvyčių rajoną. Izmailas ir čia kantriai mūsų laukia. Ir kol vietinis prekeivis apvynioja mus sariais bei čiadrom, aprengia tuaregiškais chalatais bei leidžia surengt foto sesiją, ir kol renkamės kitus suvenyrus. Krautuvytėse pamatau tokių neįtikėtinų prekių, kaip džiovinti chameleonai. Izmailas paaiškina, kad jie naudojami vaistams. Gali būti. Bet man tie džiūvėsiai labiau panašūs į vudu reikmenis :)

Dar paslankioję užtinkam karoliukų parduotuvytę :) Ten vieni renkasi neišsirenka karoliukų, kiti dairosi aplink ar stypso už durų. Bet ir čia Izmailo kantrybė nesibaigia :) Jis net padeda rinktis karoliukus :)

Galiausiai nukeliaujam į miesto parką. Taip, vakarais vietiniai iškeliauja į gatves. Pasižmonėti, paplepėti su draugais. Žmonių pilna ir visur. Deja, parkas tuoj uždaromas, turim keliauti namo...

Prie namų susitariam, kad vakare eisim dar į vietinį barą pasidairyti. Izmailas dar kokius tris kartus perklausia, ar tikrai ateisim, nes labai nori mums tą vietinį barą parodyt. "Tikrai, tikrai" - užtikrinam. Tik kai jau reikia eit, toks tingulys suima, kad nieko nebesinori. Bet pažadėjom. Reikia eit.

Sutartą valandą Izmailas mūsų jau laukia prie viešbučio durų. Vėlu ir tamsu. Bet bare, į kurį nueinam - dar tuščia. Baras nerealus - didelės ilgos lentynos su veidrodžiais ir tik vos keli buteliukai alus sustatyti jose :) Ką gi, mūsiškiai nusiperka alaus, aš - kokakolos. Susėdam ir laukiam, kas bus. Muzikantai ruošiasi. Pamažu ima rinktis vietiniai tamsaus gymio vyriškiai. Nusiperka alus, sėdi prie staliukų, rūko, bendrauja. Prasideda ir gyvo garso koncertas. Dainininkas pasiima mikrofoną ir dainuodamas vaikšto po salę, su kiekvienu pasisveikina, paspaudžia ranką, patapšnoja petį :) Nusišypso net mums, mergiotėms. Akivaizdu, kad užsieniečių čia ne dažnai pasitaiko. Mes čia tik dvi panelės. Tiesa, su trim vaikinukais ir net vietiniu Izmailu, bet vis tiek nejauku. Visi aplink tik ir spokso. Po kurio laiko pasirodo dvi juodaakės europietiškais mini (!) sijonais apsitaisiusios panelės, paskui dar viena. Ir dar viena. Viskas. Daugiau vieni vyrai. Daug vyrų. Prasideda kaip ir diskoteka. Tik kas su kuo šoka, jei merginų tiek mažai, niekaip nesuprantu. Tirštai prirūkytoj salėj dūmai ima graužt akis. Nebegaliu kvėpuoti. Noriu išeiti.

Pagaliau pakylam. Izmailas veda mus į kitą vietą, į naktinį klubą. Tikisi, kad mums kaip europiečiams čia patiks :) Deja, klubas nedirba. Jau nepamenu, dėl kokių priežasčių. Draugelis nenusimena, suorganizuoja beveik iš po skverno vyno butelį :) Nelabai legalų. Musulmoniškam krašte su alkoholiu prastokai :)

Grįžtam į viešbutį. Už visą tą dienos ekskursiją vaikinas nepaprašo nė cento. O mes jau ir nesiūlom. Padėkojam jam už pagalbą ir padovanojam mažą lietuvišką suvenyriuką. Izmailas susijaudina taip, kad net ašaros susikaupia jo akyse :) Niekaip negalim išsiskirti, jis lydi mus iki pat kambarių durų. Dar išsiklausinėja, kur ryt keliausim. Na, mūsų keliai veda į Tafrutą (Tafroute), paskui į Savoirą (Essaouira). Izmailas pasiguodžia, kad labai norėtų keliauti kartu su mumis, bet turi dirbti. Bet galbūt pasimatysime Savoiroj. Apsikeičiam telefonų numeriais ir jau tikrai atsisveikinam.

Prieš užmigdama dar galvoju apie naująjį draugą. Tikras jis, ar tik pataikūniškas. Gal labiau tikras.

to be continued

Nemirtingoji Afrika (8 dalis)

Ramuma ir nežuvies diena :)

Tiznitas pasitinka ramybe. Mus čia atvežusio vairuotojo pamokyti nesunkiai susirandam nakvynės vietą. Viešbutukas ne itin prabangus, bet gyvent galima. Jau nebestebina visam aukštui bendras dušas, kuriame drungno vandens būna tik kokią valandą per dieną ir tai tik tada, jei pataikai tą laimingąją valandą į dušą užsukt. Tiesa, čia už dušą papildomai mokėti nereikia. Tualetas europietiškas - dailus baltas klozetas. Tik... nuolat užsikimšęs.... Kraniukas ir kibiriukas, žinoma, irgi yra. O kaipgi be jų?

Kol kolegos kuičiasi kambariuose ir stovi eilėje prie dušo, trise išeinam į ekspediciją. Pilvai tokie tušti, kad jau baisiau nei negera, lekiam kuo greičiau ieškot ko nors valgomo.

Prisimerkus nuo saulės erelio akim dairausi po beveik tuščią centrinę miestelio aikštę. Nors ir akiniuotos, kai esu alkana, akys mato neįtikėtinai gerai. Bet vis tiek nespėju pastebėt, kaip prie mūsų prisistato draugiško veido vaikinukas. Apsimetu, kad jo nepastebiu, tad bendravimo iniciatyvos imasi kolegos. Taip atsargiai. Nes mums jau visiems paranoja. Veikia savigynos refleksas - juk vos ne už bet kokį vietinio priėjimą prie mūsų turim jam mokėti...

Taigi, kolegos pasiaiškina su naujuoju draugeliu ir mes visi nužygiuojam paskui jį į kažkokią apšnerkštą kavinukę. Ten galima gauti keptos žuvies. Kitur žuvies nėra. Penktadienis. Musulmonams nežuvies diena. Vaikinukas kalba labai keista gerai laužyta anglų kalba. Tokia keista, kad mano kolega su juo niekaip nesusikalba. Todėl bendraut esu priversta aš, atseit kaip labiau patyrusi ir pratusi prie visokių akcentų :)

Paplepam su berberu Izmailu (toks vaikinuko vardas). Ir pamažu pamažu jis man pradeda patikti. Kodėl? Nes jis kiek kitoks nei visi. Nelenda įžūliai į akis. Net keista.