Paukščiai

Sėdžiu ant pasaulio krašto ir tabaluoju kojomis. Tas pasaulio kraštas – tai tik apžvalgos bokštelis, paukščių stebykla, į kurią užkopus privalu elgtis pagal nustatytas taisykles: nesisvarstyti per turėklus, nesistumdyti...

Paukščiai man visada atrodė dailūs sutvėrimai. Nepraeidavau pro šalį išvydusi riestakaklę gulbę, išsižiojusi vėpsodavau į didžiasparnį gandrą, vaikydavausi akimis žvitrias mėlynplunksnes kregždutes, net slapta lesindavau pasipūtusias namines kaimynų vištaites.

Čia, gerokai į dešinę nuo stebyklos, regiu tik trepinėjančių ir skraidinėjančių aptriušusių apyrudžių laukinių žąsų gaują. Didelę gaują. Ir klykia tos žąsys taip klaikiai, kad nors imk ir klyk kartu su jomis. Tačiau neklykauju. Įsitaisau ant stebyklos krašto, užsikemšu ausis ir, petimi atsirėmusi į turėklą, tabaluoju kojomis. Man gražu. Nes viskas nuo pasaulio krašto matyti kiek kitaip. Net ir paukščiai.

Dangus griūva!

Jau laukiu rudens. Nes tada galėčiau drąsiai mostelėti ranka spalvotais lapais sningančių medžių link ir šalia tipenančiam vilnoniu margaspalviu šaliku pasidabinusiam kolegai tarti: matai, dangus griūva. Ir tas akimirksniu pabustų iš rudeninio apsnūdimo, mat išgirstų ne "dangus" ir ne "matai", o paskutinį žodį. GRIŪVA - vadinasi, pavojus. Suveiktų savisaugos instinktas. Kolega pasidarytų budrus ir į viską imtų žvelgti naujomis akimis. Visai kaip pavasarį, kada visa, kas žalia, bunda ir traukia po žiemos šviežumo išsiilgusią akį :)

Grybų karas arba terorizavimo pradžiamokslis

Nuo vaikystės nevalgau grybų. Mano organizmas netoleruoja šios rūšies maisto produktų. Todėl kaip įmanydama jų vengiu.Tik ne visada sekasi.

Anądien užeinu po darbo į parduotuvę, sakau, ko nors valgomo nusipirksiu. Parsinešu namo šio bei to. Ketinu vakarieniauti. Bet žiūriu ir savo akimis netikiu. Sultinys – grybų skonio, tepamas sūris – su pievagrybiais, ant pomidorų padažo etiketės kažkokių grybų pripiešta. Bulvių traškučiai, ir tie – su grybų kvapu... Ką gi, graužiu gryną batoną užsigerdama kefyru ir galvoju: „Rytoj bus geriau“.

Taigi rytojus. Aš vėl darbe. Einu pietaut. O ten – rinktiniai patiekalai: grybų sriuba, pjausnys su grybų padažu, salotos vėl su kažkokiais grybais... Neištveriu. Nutaisau nekaltą snukutį ir gailiu balseliu klausiu padavėjos-pardavėjos: „O grybų arbatos ar neturite?“ „Turim. Jums su cukrum ar be?“ – šypsosi man pardavėja. Ji mano pažįstama ir puikiai žino, kad aš grybų nevalgau.

Išsirenku burokėlių sriubos, prieš tai bene tris kartus paklaususi, ar tikrai sriuba be grybų. „Be, be,“ – garantuoja pardavėja. Todėl iškilmingai nusinešu savo sriubą prie staliuko. Jau pietausiu. Paimu šaukštą, bet šis tą pačią akimirką vos neiškrenta man iš rankų. Ne, sriuboje grybų tikrai nebuvo nė kvapo. Tačiau nuo sriubos puodelio (sriubas mūsų maitinimo įstaigoje į tokius pūstašonius puodelius su ąselėmis, panašius į apyplokščius ąsočius, pilsto) į mane spoksojo du nupiešti grybukai. O šalia jų puikavosi visas receptukas, kaip išsivirti skanios grybų sriubytės. Teko apsukt sriubos puoduką, kad nematyčiau nemalonaus vaizdelio, ir baigti savo pietus mąstant apie pozityvius dalykus.

Po pietų į katedrą (dirbu senajame Vilniaus universitete) užėjo meistrai pakabinti nukritusios lentynos. Matavo, gręžė, kalė, kabino. Viskas puiku. Bet... patraukė velnias už liežuvio, pasidomėjau, kodėl ta lentyna nukrito. Meistrai atsakė ūkiškai: „Pastatas senas, sienas grybas pjauna“. To jau buvo per daug. Nusprendžiau, kad grybai bus paskelbę karą, ne kitaip.

Karas tai karas. Grįžtu namo karingai nusiteikusi. Surenku visus su grybais susijusius maisto produktus – išdalinsiu draugams. Ir toliau ieškau aukų. Nuodugniai apžiūriu visus namus – nieko įtartino. Radau tik porą receptų knygų (jose, be abejonės, minimi grybai ir grybų patiekalai) bei Lietuvos raudonąją knygą (joje tikrai bus koks grybas aprašytas). Nukišu tas knygas į pačią tolimiausią lentyną, kad po akimis nesimaišytų. Ieškau toliau. Dėl viso pikto net buto sienas apstuksenu. O gal ir čia koks grybas gyvena? Nieko. Sienos kietos net skamba.

Po visos šitos karo akcijos gerus porą mėnesių buvo tylu ir ramu. Jokių grybų mano akiratyje. Deja, ramybė truko neilgai. Vienas draugas pasiūlė auginti arbatinį grybą... Žinoma, mandagiai atsisakiau. O pati sau galvojau: „Grybai vėl puola. Kur mano karo kirvis?“

Sūpynės ir akupunktūros seansas

Atėjo Atvelykis. Ankstyvą pavasarį saulė dar nešildė, bet jau buvo gražu. Ta proga dviejose pušyse virš skardžio į upę buvo pakabintos milžiniškos sūpynės iš virvių ir lentos. Supomės. Jaunimas dainavo: „Supkit meskit mane jauną, kad užvysčiau aukštą kalną...“.

Buvau viena iš pirmųjų sūpynių bandytojų. Supėjai supo smagiai ir laukė, kol imsiu rėkti. Nesulaukė... Staiga trūko dešinioji sūpynių virvė ir mikliai nusirangė žemyn. Pajutusi, kad po užpakaliu nebeturiu tvirto pagrindo – sūpynių lentos, – iš visų jėgų įsitvėriau į likusią virvę. Ir skridau lyg Tarzanas kojomis brėždama ore taisyklingą puslankį. Į mane beprotišku greičiu artėjo gana storas pušies kamienas. Po manimi žaliavo kadagynas. Neturėjau kitos išeities, iš dviejų blogybių pasirinkau mažesnę. Paleidau taip smagiai mane skraidinusią virvę ir akimirksniu šlumštelėjau į kadagius. Lyg sulėtintame filme dar spėjau pamatyti, kaip manoji virvė su visa lenta vos ne dukart apsivijo grėsmingąjį pušies kamieną.

Išsirangiusi iš kadagyno negalėjau savimi atsistebėti. Atrodžiau kaip ežys. Nors ne, veikiau buvau panaši į kaktusą. Spyglių turėjau visur. Labiausiai spygliuotos buvo mano pirštinės. Žali spygliukai įžūliai styrojo iš raudonos mano kepurės, kyšojo susmigę į tamsiai mėlyną megztinį. Gerą valandą plušau, kol išsirinkau spyglius iš kelnių, kojinių ir net iš kasų. Kitas dvi valandas nemaloniai perštėjo spyglių sudurtas rankas, kojas ir subraižytą veidą. O likusį pusdienį vis skambėjo galvoje: „Supkit, meskit...“.

Taigi ir supo, ir metė... Deja, neišvydau jokio kalno, tik išmėginau paūlių kadagių tvirtumą. Ir patyliukais džiaugiausi, kad neteko išbandyti skardžio statumo ar upės sraunumo.

Smilgos vėjyje

Vakarėja.
Virpėdamos jau rimstančiame vėjyje smilgos krypsta į vakarus,
Į tą pusę, į kurią nuskubėjai tu.
Neatsisukdamas ir nepratardamas nė žodžio, kad nepavėluotum pamojuoti saulėlydžiui.
Ne tam, kuris gęsta jūroje ar užsirita už kalnų.
Kitokiam.

Žiūriu į tolstančius raudonus tavo plaukus ir liūdnai šypsausi pavymui.
Ir aš norėčiau ryškių plaukų. Ramaus žingsnio ir mėlynų akių.
Tada sekčiau tau iš paskos ir žiūrėčiau į raudonai nusirpusį dangų.
Leisčiausi apkabinama vėjo ir glostoma smilgų.

Matau, kaip sustoji. Smilgos vis linguoja apie tavo kojas, ragina skubėti toliau.
Tu nuleidi galvą.
Tai ženklas, kad sutinki, kad galiu ateiti.
Tikrai ateičiau, tačiau nematomos mano šaknys tvirtai įsikabina į žemę toje vietoje, kurioje stoviu.
Prie kojų tarsi pririšta po akmenį.

Nulenkiu ir aš galvą - noriu pasakyti, kad atsiprašau.
Nes mano plaukai rusvi ir neklusnūs.
Akys rudos ir išsigandusios, o žingsniai nervingi.

Išsitiesiu žolėje.
Smilgos šnibždasi man virš galvos vis dar rodydamos į vakarus.
Jaučiu, kaip pamažu mano šaknys atsileidžia.

Lėtai atsikeliu ir palengva nuslenku priešinga kryptimi - į rytus.
Smilgoms su manimi ne pakeliui. Jos atkakliai laikosi vakarų.
O aš einu. Tiesiai į ten, kur pamojuosiu saulėtekiui.
Neatsigręžiu, nors man nereikia skubėti, laiko dar yra.