Troškulys

Atėjau atsigerti -

Rasa voratinklyje.

Pasilenkiu -

Vėsiai gaivu.

Suprantu:

Ruduo.

Studentai

Vos įsiritus į autobusą, kuris iš Rygos mane turi nugabent į miestą T, įsitaisau ant vienos iš galinių sėdynių. Kiek pasidairius aplink ir nieko ypatingo neužmačius imu įnirtingai kuistis po kuprinę, mat niekaip negaliu rast estiškos telefono kortelės.
- Labas, - staiga sako malonus vyriškas balsas. Estiškai.
Pakeliu akis. Man šypsosi liūdno, bet labai mielo veido vaikinukas.
- Ar prisimenate mane? - klausia draugiškai.
Veidas tikrai be galo kažkur matytas, bet niekaip negaliu prisiminti, kur...
- Nea, neprisimenu - purtau galvą nutaisius nekaltą šypseną. O pačiai darosi jau labiau nei labai nesmagu.
- Ar jūs iš Lietuvos? - dar pasitikslina vaikinukas.
- Taip. O koks jūsų vardas? - teiraujuosi ir aš mandagiai, nes jis pirmas ėmė mane daugiskaita vadinti.
- Michailas. Buvau jūsų studentas.
Virškinu atsakymą ir jaučiu, kaip žandai ir ausys ima kaisti. Iš nepatogumo. Bet matau, kad ir Michailo žandus ima raudonis. Mums abiems situacija pasitaikė ne iš patogiųjų. Jis nebaigė mano kurso (dėl kažkokių matyt svarbių priežasčių), o aš jo nepažinau.

Konsultacija kabinete (psichologiškai)

Mano mokinius (lietuvaičius) perkėlė mokytis į estų mokyklą - prestižinę gimnaziją. Kartu su jais į gimnaziją dirbti persikėliau ir aš.

Ir štai. Mokslo metų pradžios karštinė. Visi laksto kaip be galvų. Tvarkaraščiai keičiasi vos ne kas pusdienį.
Šiandien mokykloj penktai pamokai pritrūko klasių. Todėl mums su Dominyku - mano mokiniu - buvo pasiūlyta mokytis psichologo kabinete. Psichologo ar psichologės nebuvo. Kabinetas pasitaikė tylus ir jaukus, jame gerai dirbosi. Mudu su Dominyku nusprendėm, kad mums čia patinka ir trečiadieniais mokysimės čia. Tad nieko nelaukus į Dominyko dienoraštį ties trečiadienio penktos pamokos grafa įrašiau: "Psicholog. k."
Popiet skambutis.
- Labas, Reda, čia Dominyko mama. Kaip šiandien mokykloj sekėsi?
- Puikiai! - džiaugsmingai pasakoju, - vis trys berniukai neblogai mokosi, šauniai prisitaikė prie naujos aplinkos, susirado draugų, gerai orientuojasi kada, kur ir į kokią pamoką eiti.
- Taip, suprantu. O kodėl Dominykui pas psichologą reikia?
- Kokį psichologą? - net išsižioju!
- Dienorašty užrašyta, kad trečiadienį 13 val. psichologo konsultacija.
- O, ne! - beveik žvygteliu į ragelį, - ten ne konsultacija, o kabinetas. Mes mokomės psichologo kabinete, - raminu mamą.
- Taip, taip. Bet kas negerai, kad pas psichologą reikia mokytis?
Taigi. Teko kiek pavargti, kol išsigandusiai mamai išaiškinau, kad psichologo kabinetą mes tik pasiskolinom, nes mokykloj pritrūko klasių.

Rinkimai!

Šiandien pašto dėžutėj randu dailų baltą voką. Jame - oficialus laiškas iš EE Vidaus reikalų ministerijos. O dangau!, - galvoju, - jau būsiu pažeidus kokius įstatymus. Bet ne, pasirodo. Laiške parašyta, kad kaip miesto T gyventoja turiu teisę ir esu kviečiama dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose
Va, čia tai pažanga! Tuoj pradėsiu jaustis visaverte šiaurės šalies gyventoja

Greičio viršytoja

Neseniai gatvelėj, kuria važiuoju į miestą, pakabino greičio matuoklį. Įkėlė į stulpą tokį nemažą, baltais-raudonais skersais dryželiais pakraštėliuose margintą lyg užsienietišką voką, ekraną, rodantį kiekvieno gatve važiuojančio greitį. Gatvelė siaura, tyki. Neįsivaizduoju, kas joje gali lakstyti. Bet greičio matuoklis yra. Ne tik yra, bet ir veikia nepriekaištingai. Rodo net mano greitį, nors važiuoju dviračiu Paprastai ekrane mirksi dideliausi raudoni skaičiai 15-20 km/h.
Kelias dienas džiaugiausi žinodama, kokiu greičiu realiai važiuoju, nes mano Kinijoj gamintas dviratinis spidometras rodo pieno riebumą, o ne dviračio greitį. O šiandien kad toptels galvon, kad gal greitį viršiju!!! Juk ko kitaip tie skaičiai ekrane mirksės? Ir dar raudoni!
Nieko nebus, važiuosiu rytoj pažiūrėt, gal kartais su tuo matuokliu pastatė gatvytėj ir naują kelio ženklą, ribojantį greitį. Šiaip važinėju vienplaukė, bet ryt užsidėsiu kepuraitę. Dėl viso pikto. Tam atvejui, jei netyčia būčiau nufotografuota. Juk negražu oficialioj nuotraukoj būt susivėlusiai.

Gamtos pažinimas arba apie tai, ko nespėjau pažinti vaikystėj

Šiandien buvau kitapus pro mano buto langus matomos gatvės ir gerokai į dešinę nuo miesto pabaigą žyminčio ženklo. Pelkėj. Tekšių žiūrėt.
Jetus tu mano, kas per uogos!!! Pirmąkart gyvenime tokias mačiau Jos panašios į avietes, tik dukart didesnės, oranžinės, keisto skonio ir su kauliukais viduj. Su daug kauliukų. Auga pažeme. Iš jų turėtų skani sodriai geltona uogienė išeit.
Dar toj miškingoj pelkėj už miesto plyną durpyną užėjau. O jame - pėdsakų pėdsakėlių daugybę. Pradedant stirnų pėdsakiukais, baigiant šernų išaromis. Net briedis buvo skersai durpyną pralapnojęs. Kelis kartus. Pirmyn ir atgal. O gal ten visos briedžių šeimynos būta? Neaišku.
Matavau briedžio pėdsaką. Didelis. Didumo sulig išplėsta mano letena.
Įsivaizduoju, kokio dydžio tada pats briedis turėjo būt! Nelabai norėtųsi tokį miške sutikt

Gaisras, kurio nebuvo :)

Savaitgalio proga nusprendžiau pasidaryt sau pramogą, atsinešiau pietus prie kompiuterio - lėkštę sriubos - ir nušokavau virtuvėn šaukšto. Bet...

Iš virtuvės užmetu akį svetainėn, ar duonos jau esu atsinešus. Ir... ir pajuntu, kaip plaukai ant galvos ima šiauštis. Kurgi nesišiauš? Matau, kaip žydrame ekrano fone kažkas rūksta! Ir gana smarkiai. "Kompas dega!!!" - šauna galvon mintis. Čiumpu rankšluostį ir per ketvirtadalį sekundės atsiduriu kambary gesint gaisro.

Laimė, nieko gesint nereikėjo. Niekas ir nedegė. Tik sriuba garavo!

Naminė medžioklė :)

Pilnas kambarys baltų tuopos pūkų! Ne, ne tik kambarys, pilnas butas tų pūkų! Priskrido per pravirą langą ir balkoną, kol manęs nebuvo namie.
Už tai dabar turiu smagaus užsiėmimo. Vaikausi pūkus po visus kampus. Ir juokinga, ir pikta vienu metu Mat ne taip paprasta tuos įskridėlius sugaut. Tik prisiartinu su šluota, jie akimirksniu pakyla vos ne iki lubų tarsi būtų gyvi!
Bet greit įsigudrinu tykiai medžioti. Drėgnu skuduru. Prisigretinu lėtai ir atsargiai, kad jie neužjustų
Visai sekasi. Tuoj išmedžiosiu visus
Ššš, neišgąsdinkit jų!

Kur jie?!

Šiąnakt neatskrido uodai. Vakar buvo, užvakar buvo, o šiąnakt - ne. Pramigo? O gal, vėjui ne iš tos pusės pasitaikius, neužuodė, jog balkonas praviras? Ar tik nebus aptingę?

Apie gyvenimą

- Į kurią pusę tau? - klausiu jo, kai prieinam namo kampą.
- Į šventyklą, - atsako ramiai.
- Į šventyklą? - net išsižioju.
- Taip. Namo. Į Žvėryną. Turiu butuką visą kaip sandėlį. Ten 12 sienų ir tik ant dviejų iš jų nėra šventųjų paveikslų.
- Aha... - linguoju galvą. - O ilgai toj šventykloj gyvensi?
- Leidimą pratęsė iki 12-tos dienos.
- O paskui kur?
- Paskui vasara, geras oras. Gyvensiu kaip nors. Jau esu gyvenęs mašinoj...

Du viename!

Va, esu du viename!
Asmuo esu vienas, bet asmens kodus turiu du. Vieną šalies, kurioje gyvenu, kitą - lietuvišką. Įdomiausia, kad abu vienas nuo kito nelabai skiriasi - viso labo tik trys paskutiniai skaičiukai nesutampa. Už tai painiavos kiek per tuos panašumus! Daugiau nei galima įsivaizduoti. Visur turi aiškinti, kad aš esu aš, kad egzistuoja dvigubas Redutis - tas pats Lietuvoje ir šalyje, kurioje gyvenu. Sudėtingiausia banke. Asmens kodas yra kaip ir asmens tapatybės įrodymas. Bet pabandyk tu žmogus banke įrodyt, kad esi vienas ir tas pats asmuo, jei asmens kodai nesutampa. Išeina vos ne kriminalas.

Apie orų ir kitas prognozes

Kad pasiklysiu kaip tas ežiukas migloje, kuri man atrodė tokia aiški ir nesunkiai perbrendama, negalėjau nė numanyti. Įdomiausia, kad jokios orų prognozės tos miglos nepranašavo. Teoriškai jos neturėtų būti. Bet ji yra. Atėjo savaime. Kartu su lietum. Susikaupė tirštai ir nusileido tiesiai į mano kiemą. Tokia minkšta, vientisa, aiški ir... ir , pasirodo, neišbrendama.

Galbūt reikia laiko, kad pavyktų išsikapstyti. Tačiau prognozės prastos. Vyrauja tyla, debesys, lietus. Ir ta nepaaiškinama migla, kuri net prognozėse neegzistuoja.

Brendu toliau. Turiu rankoje sausos medžio šakos lazdelę ir aviečių uogienės ryšulėly. Nežinia, kiek užtruksiu, bet nunešiu meškiukui uogienės bet kokiu oru. Tada sėdėsim dviese, gersim arbatą, laižysim uogienę ir tyliai skaičiuosim žvaigždes. Dešinėj nuo kamino gyvens jo žvaigždės, kairėj - mano. Ir bus jauku jauku. Netrukdys net debesys. Juk, jei kas, žvaigždes galima ir įsivaizduoti.

Apie du pavasarius: ten ir čia

Pakeliui iš Estijos į Lietuvą džiaugiausi. Lietuvoje mėlynuoja ir baltuoja alyvomis, o Estijoje jos tik tik pradeda žydėti. Bet pas mus geltonuoja pienėmis. Lyg begaliniai kilimai linguoja vėjyje didžiulės ryškios pienių jūros. O Lietuvoj belikę vien tik koteliai ir pūkeliai. Vėjų apdraskyti.
Greitai ir čia kvepės alyvomis, svyruos pievos kotelių su pusiau nupūstais pūkeliais. Tačiau vis tiek miela. Miela dabar turėti net du pavasarius - po vieną ten ir čia.

Identification

- Kažkoks užsienietis ištepliojo, - nepatenkinta niurna estukė, vartydama tradicinės vengrų muzikos CD, ant kurio puikuojasi ištepliotas atlikėjų autografas.
- Ar aš? - sunerimstu, nes neseniai buvau pasiskolinusi tą CD.
Disko savininkė grėsmingu žvilgsniu priremia mane prie sienos ir konstatuoja:
- Tu lietuvė, o ne kažkokia užsienietė!

Prezidento rinkimai

Nedidukėj mano valstybėj klesti betvarkė. Nepriekaištingai čia veikia tik Galvojimo ministerija. Galvoju daug. Tiesa, visada pirma darau, paskui galvoju. Susisiekimo ministerijos, kuriai pavaldžios mano kojytės, siekis beveik tobulas - nuolat judėti pirmyn. Tik ne būtinai į tą pusę, į kurią reikia man. Maitinimo žinyba mano respublikoj turi valdymo problemų. Amžinai esu alkana arba prisiryju ko nors, kas ne pagal planą. Saugumo departamentas apskritai neaišku, ką veikia, Regėjimo profsąjunga vis įžūliau reikalauja paslankesnio darbo grafiko, o Bendrosios sveikatos ministerijos darbuotojai nuolat streikuoja.
Neišlaikius įtampos kartais sustreikuoju ir pati - apsižioju termometrą ir lendu lovon. Tada jau piktai apkosau visus neįtikusius.
Ne, taip nieko nebus. Teks skelbt priešlaikinius prezidento rinkimus. Šitai valstybėlei reikia tvarkos.

Vaizdinės kalbos pamokos

Vieną vakarą su estukais atsidūrėm vengrų koncerte. Buvo smagu. Po koncerto visas penkianaris ekipažas ir kiti kolegos susirinkom aptart, kur toliau veda mūsų keliai - namo ar į džiazo klubą, kur koncertuotojai ketino toliau koncertuot.
Kalbėjau su kitais estukais, todėl nespėjau nė susigaudyt, kai mūsų ekipažo vadė užpuolė mane - panoro patikrint estų kalbos žinias. Staigiai atsisukusi į mane ji agresyviai paklausė, ar aš žinanti, kuo skiriasi žodžiai "tantsuklubi" ir "tantsutuba". Ištraukta iš konteksto niekaip nesusigaudžiau, kuo čia dėtas šokių klubas, kurio šiandien nėra ir net negali būti. Ir jau buvau šelmiškai besišiepianti, besakanti, kad raidžių skaičiumi, tačiau reikalai netikėtai pakrypo kita linkme.
Vienas estukas puolė manęs ginti.
- Nesikabinėk! - ranka nustūmė mano užpuolikę. - Neklausyk tu jos, ji yra tähenärija, - paaiškino man.
- Kas čia vyksta? - jau tikrai pradėjau nebesuprasti aš.
Abu estukai susižvalgė.
- Pala, aš pamokysiu lietuvę, - pirmoji atsigavo agresyvioji.
- Ne, aš pamokysiu, - nenusileido gynėjas, - Va, ji yra tähenärija - parodė į priešininkę ir įsispoksojo dideliausiom akim į mane, ar suprantu.
- Taip, taip, - pritarė įvardintoji ir springdama juoku ėmė vaizdžiai demonstruoti tiesioginę žodžio reikšmę, ėmė rodyt, kaip nuo butelio, kurį laikė rankose, graužia etiketę
- Sakau, kad nesišaipyk! - toliau pyko mano gynėjas ir bakstelėjo graužikei pirštu šonan taip, kad ta net susirietė.

Ir prasidėjo. Žodžių karas su pasišvaistymais rankomis, rankinėmis, megztiniais ir tuščiais buteliais nuo vandens... Pešėsi jie abu labiau nei man aiškino žodžio reikšmę. Kadangi klausiaus tai vieno, tai kito, nieko nesupratau, ką jiedu norėjo man pasakyti, bet už tai vaizdžiai pamačiau, ką reiškia žodis tähenärija.
Tiesa, kol grįžau namo, tą žodį visai pamiršau. Bet kitą rytą gerai išsimiegojus - vėl prisiminiau Vaizdinė mokymo medžiaga suveikė

P.S. spėkit ir jūs, ką reiškia šis žodis Žodynu prašau nesinaudoti!

Sapninė grandininė reakcija

Sapnuose saujom ryju tabletes. Ir galvoju, kad ten raminamieji. Neįsivaizduoju, ką tai galėtų reikšti. Galbūt oro kaitą. Bet vis tiek bijau, kad užsisapnavus namie tikrai nepraryčiau, ko nereikia. Todėl tuoj pat, kaip parašyta instrukcijose, suslepiu nuo vaikų visas apvalias palaidas ir plokštelėm po kelias supakuotas. Net ir vitaminines. Taigi prisirijus vienokių ar kitokių gali prasidėt vizijos. Ir ne tos euro iš Maskvos. Rimtesnės.
Viskas būtų kaip ir gerai. Tačiau kas antrą rytą vėluoju į paskaitas, mat kapstaus įnirtingai po virtuvę - niekaip negaliu prisimint, kur vitaminus esu nukišus. Kad juos kur bala, tuos sapnus!

Šeštadienio reikalai pagal namisėdas

saulėlydis gražus kaip reta
tad ta proga einu pietaut
nors niekur toli eit nereikia
sėdžiu su visu kompu pačioj virtuvėj
ot geras daiktas tas nešiojamas, nešies, kur tau reikia
artimiausiu metu kraustysiuos balkonan - orai geri, tai bedirbdama dar ir saule pasilepinsiu truputuką
du zuikiai vienu šūviu
mmm, mėgstu gerą medžioklę

tik yra vienas BET
namie ir lauke dvokia kažkokia chemine medžiaga, ar tik ne azotu?
už 4 km nuo miesto įsteigta karvių ferma
matyt vėjas iš tos pusės
tai kaip ir dujokaukės dar reikėtų prie nešiojamo
nea, atrodo, geros medžioklės nebus
nei šįvakar, nei ryt

Nulis A

Tartu. Ramus ir gražus miestukas. Dažnokai ir dėl įvairių priežasčių čia apsilanko užsieniečių. Parodom jiems Rotušės aikštę ir besibučiuojančių studentų fontaną, universitetą ir katedros griuvėsius, Emajogę ir raudono smiltmolio uolas. Taip pat rodom ir garsųjį Tartu medinių namų kvartalą - Supiliną. Sriubos miestą.
Kaip ir priklauso, Sriubos mieste yra Bulvių, Žirnių, Pupų ir t.t. gatvės Gatvių pavadinimai estiškai rašomi kaip ir lietuvių kalboje:
Kas? Uba - pupa
Ko? Oa - pupos
Oa tänav - Pupos gatvė. Taigi ta Pupų gatvė viena iš pagrindinių Sriubos kvartale. Ja ir einam. Lankytojų nuotaika čia pastebimai pagerėja. Šypsosi vienas, šypsosi kitas, o trečias - garsiai įvardija šypsenų priežastį:
- Kaip keistai čia namai numeruojami - nulis a.

Krizės ekonomika

Taip taip. Krizė dabar visiems, visur ir visokia. Ypač ekonominė.
Nepasakyčiau, kad esu be galo taupi, bet patikrinus e-banke savo išlaidų ataskaitą, kone gavau širdies smūgį. Ten puikavosi štai tokie skaičiukai:
Rimi. Vilnius - 163
Jysk. Vilnius - 217
Norfa. Vilnius - 180
Labiausiai stebino ne iš kur mano sąskaitoj tiek pinigų, o ką už tokias sumas galėjau pirkt. Ir dar per savaitę.
Sukau galvą ir šiaip, ir taip - niekaip negalėjau susigaudyt.
Viską į vietas sustatė tai, "kas apie viską pagalvoja" - motulė Maksima . Ir saulėtasis Selveris. Savaitės išlaidų ataskaita toliau skelbė:
Maxima. Tartu - 175
Selver. Tartu - 202
Va, tada ir atėjo įkvėpimas.
Vėpla aš!
Čia gi viskas kronom!
Kortelė, kuria atsiskaitinėjau Vilniuje, juk estiška

Savarankiškas stebukladaris

Turiu namie stebuklingą prietaisą, kuris mažina daiktus. Tikrai tikrai. Įdedi, tarkim, natūralų normalaus dydžio megztinį, po valandos išimi jau vaikišką. Arba įdedi mylimiausias minkštutes kojines, išimi - šiurkščias kojinytes.
Kai mano megztinis pūkuotukas sumažėjo pirmąjį kartą, maniau, kad nemoku tuo prietaisu naudotis ir padariau ką nors ne taip. Tad neiškentus einu daryt tvarkos. Programuoju atidžiai. Šaltas vanduo. Vilna (rankinis režimas). Viskas. Power. Pritupiu šalia ir stebiu pro iliuminatorių, kas dedasi. O dedasi tikri stebuklai. Prietaisas ne tik kad nė nemano skalbimo rankomis imituoti, jis dar ir vandenuką mėgina šildyti (iš garso girdžiu). Eiii... Neee... Stop! Stooop!!! Komanda "stop" suveikia. Tačiau prietaisas jokiu būdu nenori grąžinti to, ką prarijęs. Ir šiaip, ir taip stengiuosi susitarti - nieko. Galiausiai pavyksta įkalbėti gręžti. Gręžia. Ir smarkiai. Na taip, pamiršau juk gręžimo apsukas, ar kaip jas ten, sumažint...
Taigi. Geriausi mano eksponatai dabar: mažytis pūkuotas megztinis, į kurį tik koks trečdalis manęs tilptų, ir baltos suvenyrinės vilnonės kojinytės.
Mėgsta tas prietaisas ir kitką mažini. Ir šiaip savarankiškai elgtis. Pavyzdžiui, programa visad ta pati, o skalbiama tai 5, tai 40 minučių. Priklausomai nuo to, kokia šiandien prietaisiuko nuotaika. Taip pat jis nenori prisipilti vandens. Turi jam kaip kokiam ponui dušu įpilti. Tik skalauja kol kas be jokių ožiavimųsi ir net vandens tam pasiima pats. Tiesa, dar kartais, kai būna piktas, žiebia per nagus (kažkur kažkoks elektros nutekėjimas tikriausiai).
Šiandien man irgi prasta nuotaika. Tai eisiu žiūrėt, iš kur tam prietaisui rankos ir kojos dygsta. Iškrėsiu ir aš jam kokį stebuklą

Esmaspäevane segadus arba pirmadieninė painiava

Pirmadienio rytas. Iš lovos išverčia skambutis. "Reda, ar į paskaitas šiandien neateisit?" - tik pasisveikinęs mandagiai teiraujasi malonus balsas taip, lyg man kas nors būtų nutikę. Į paskaitas?! Kokias paskaitas?! Ar į tas, kurių šį semestrą nėra? Niekaip negaliu susigaudyt. "Tai kad neturiu paskaitų", - užtikrintai ginčijuosi. "Nieko nežinau, skambinkit Nadjai," - toliau aiškina balsas ir greitakalbe susako numerį, kuriuo turiu paskambint. Jau pradedu abejot, kad gal tikrai būsiu ką nors ne taip supratus, todėl skubiai renku padiktuotą numerį.
"Reda, kur tu esi?! Studentai tavęs laukia!" - man dar nespėjus nei pasisveikint, nei prisistatyt piktai klausia sekretorė Nadja (įdomu, iš kur ji žino, kad skambinu būtent aš). Mano rankos ima drebėti. "Nadja," - sakau, - "bet kad nėra paskaitų šį semestrą..." "Kaip tai nėra?! Yra studentų! Paskaitos turi būti! Ar nežinai, kad semestras prasideda vasario 9 d.?" - nervinasi sekretorė. "Nadja," - jau dreba ir mano balsas, - "mes kalbėjom su Tiina (katedros galva), ji sakė, kad paskaitų tikrai nebus..." O pati matau, kad taip tikrai nieko nebus. Susirenku daiktus ir skubiai skuodžiu universitetan.

Taigi, paaiškėja, kad universitete tikrai dirbu! Pati to nežinodama. Prieš porą savaičių man buvo pasakyta, kad paskaitų nebus. Mažai studentų. Bet paskui buvo nuspręsta (be manęs), kad lietuvių kalba yra egzotinė ir jai galima pritaikyt išimtį, t.y. leist dėstyti net jei studentų yra mažiau nei 12. Juokingiausia, kad vasario 1 d. turėjau grįžt į VU (atostogos buvo suteiktos tik iki sausio 31 d.), bet persigalvojau, pasakiau, kad negrįšiu. Negaliu paaiškint, kaip man taip protingai buvo galvoj nušvitę... Gal ta krizė paveikė?... Bet įsivaizduoju - sėdžiu sau VU ir staiga skambutis iš TU: "Ar į paskaitas šiandien ateisit?"

Pusrytėliai

Dievaži esu ligonė... Ryte vietoj vitaminų išgėriau vaistų nuo skausmo... Pasimaišė virtuvėj po ranka... Geriau jau kokie geriami nuo žioplumo būtų pasitaikę.
Bet vis tiek pikta, ko ir tie, ir anie supakuoti panašiai. Plokštelėm po dešimt tablečių. Nors kita vertus, ne kas kitas, o pati juos ir padėjau vaikams prieinamoj vietoj...

Kepuraitė arba kam kepurė ant galvos, jei ta galva neveikia?

Apgavikas termometras (internetinis) rodė minus 5,3. Truputėlį daugiau nei reikia, kad išdrįsčiau iškišt nosį į lauką be kepurės. Diena buvo saulėta, tačiau reali oro temperatūra siekė 9-10 laipsnių šalčio. Žinoma, sušalau. Už tai šiandien jau buvau gudresnė. Išsitraukiau savo storą madeirietišką šuns vilnos kepurę. Oras buvo šaltokas. Žemai kybanti saulutė ne tiek šildė, kiek džiugino. Tad kepurės krašteliai jau po kelių minučių apšarmojo... Bet juk dėdamasi šią kepurę nė negalėjau pagalvot, jog esu alergiška drėgnai vilnai... Tikrai negalėjau. Mat turiu ypatybę labiau gilintis į pašalinius, o ne į esminius dalykus...

!...

- Šauktaškis! - nė kiek nesutriko mano mokinys, ketvirtos klasės vadovėlyje išvydęs štai tokį skyrybos ženklą "!..". Užduotis buvo - paaiškinti, kodėl tekste naudojami būtent tokie skyrybos ženklai. Apie daugtaškius ir šauktukus mudu jau išmanėm. Todėl net neabejojau, kad vaikas užduotį atliks puikiai. Tačiau neprireikė nė minutės ir aš jau žinojau, net kaip vadinasi tas ženklas "!.."

Laiškai iš miegamojo

Tai va. Sėdžiu po lova. Tiksliau - guliu. Apsimetu, kad pasislėpiau nuo triukšmadarių kaimynų!
O jei rimtai, tai negaliu išlįst. Prireikė kabelį sutvirtint... Deja, man nebe keturiolika. Ir štai jau visos penkios minutės kaip grožiuosi gyvenimu iš nestandartinio stebėjimo taško... Pikta iki pasiutimo. Ir kuris velnias mane čia nešė???

Dar po poros minučių. Kažkaip jau pradedu džiaugtis, kad megztinis, dėl kurio užkibusio ir tysau čia, pakankamai pūkuotas ir šiltas. Belieka tik kaip nors išsirangyt iš jo ir sprukt iš po lovos. Vietos tikrai mažoka.

Kadangi remonto reikalams turiu atsinešusi plačios visiems gyvenimo atvejams tinkančios statybinės lipnios juostos, labai nesiskubinu rangytis. Ant jos kaip tik ir rašau, susigraibius palovy besimėtantį pieštuką.

Oooi, skamba telefonas!!! A, ne. Vaidenasi... Jei kas užsuktų į svečius, tikrai būtų gardaus juoko Laimė, durys užrakintos. Manęs kaip ir nėra namie

Pabodo mirtinai jau. Bet už tai tikrai žinau, kur mano lova ir kad ji nuo manęs nieku gyvu nepabėgs. Šitai į naudą.

Krapštytis po lova trukdo ir dar kai kas. Turiu baisiausią mėlynę ant rankos. Bet vis tik džiaugiuos, kad tos rankos nesusilaužiau. Griuvau prieš porą dienų kambary ant žemės. Lygioj vietoj. Ir, galima sakyti, beveik specialiai griuvau. Mat prieš pusdienį kaip tik buvau persikrausčiusi gyvent į kitą kambarį, t.y. lova buvo išgabenta ten. Tačiau apytuštėj mano galvoj liko toks realus lovos vaizdas, kad eidama pro senąją lovos vietą nusprendžiau prisėst ant jau šiame kambaryje nebeegzistuojančio baldo. Buvo tik šlumšt ir duslus bilst. Suveikė refleksai.

* * *
Iš viso po lova užtrukau apie 15-20 minučių. Ne ilgiau. Pavyko ištrūkt tik tada, kai kaip tas anekdotinis ežiukas susiruošiau eit žirklių atsinešt

* * *
Šiandien guliu toj pačioj lovoj apsikabinus kompą ir verčiu. Iš estų kalbos į anglų. Šiaip sau praktikuojuos. Verčiu lovoj, nes turiu kaip nors įsikalt į galvą, kad nuo šiol mano lova yra čia, šiame kambaryje, o ne aname. Nesinori dar kartą drėbtis ant grindų ar prasiskelt galvos į sienos briauną.

Šiek tiek kitaip

Kažkur girdėta išmintis, kad gera pradžia - pusė darbo.
Bet dar nė karto Naujieji nebuvo taip blogai prasidėję, kaip šie...
"Matyt bus darbingi metai," - garsiai svarstau. "Arba paprasčiausiai kitokie", - švelnina situaciją mano kolega. "Ar jau pradėt rankoves raitotis"? - šaiposi iš mudviejų kitas kolega, atkišdamas storai sugipsuotą kairiąją ranką. Jam pirmajam nepavyko. Tuoj pat po Naujųjų.

Žiemiškai liūdnai

Čia aš gyvensiu...
Nusvirusios rankos
Pasiekia žemę,
Įsitveria smilčių.
Nebepakilsiu.

Vėl apie orus. Šįkart kalėdinius. Ir Baltijos šalyse

Penktą valandą ryto Tartu plikledis. Iš namų išsiruošiau taip anksti, kad, net gerą galą kelio paėjusi pėsčiomis, stotyje atsidūriau lygiai šeštą. Autobusas po pusvalandžio. Sloguoju.

Šiandien Rygoj baisi šlapdriba. Žvarbu. Stotyje kone mirtinai sušalau belaukdama, kol autobuso, važiuojančio į Štutgartą, vairuotojai visą kalną keliaujančiųjų bagažo sunumeruos. Kiekvieną lagaminą atskirai. Kaip oro uoste.

Popiet Vilniuj kiek šilčiau, bet irgi šlapdriba. Čia viskas taip pasikeitę. Gerokai gavau stotelėj pašalt, kol supratau, kad troleibusas, kurio man reikia, į stotį nebevažiuoja. Bet, kurį laiką pasiblaškius pirmyn atgal iš vienos stotelės į kitą, išsiaiškinau, kad egzistuoja naujas troleibusų maršrutas. Ir, beje, labai man tinkantis. Tad pusvalanduką kaip koks Bobikas [1] stypsojau laukdama. Sulaukiau. O pakeliui į Žirmūnus užsukau dar ir į vaistinę.

Rytoj važiuoju namo. Nežinau, koks bus oras. Ir tikriausiai per Kalėdas gulėsiu lovoj.

[1] Bobikas - nuolankaus šuniuko vardas

Raibumai

Jau akyse pasidarė dryža. Ne nuo pavasariško juodai balto gruodžio. Ir ne nuo skaitymo ar vėpsojimo į kompiuterio ekraną. Nuo būsimų prieškambario grindų. Jos bus baltai-juodai rainos. Taip labai rainos, kad įėjęs į prieškambarį gali ir užmiršt, kur atėjai Niekaip negaliu priprast prie būsimų rainųjų grindų, kurios gražiai sudėtos dar tebeguli kitame kambaryje, ir kas porą valandų vis einu pažiūrėt, kaip jos laikosi. Ir skersai į jas žiūriu, ir išilgai. Raibsta akys, kad net nebegaliu suprast, kaip geriau žiūrisi. Tad sprunku lauk iš kambario, bet po kurio laiko vėl ateinu pažiūrėt grindų. Tik dabar jos jau man atrodo raibos, ne rainos. Ir ryškios. Kaip pasakų karalystėj. Galiausiai visi raini raibumai susilieja į vieną margumą, ir ima atrodyti, lyg kas zebrą būtų stilingai akvarele išliejęs ir ant grindų patiesęs.

Jei sutiktum gatvėj neįprastą pažįstamą

Jei sunegaluotum ar, neduokdie, būtum partrenktas vidury gatvės, pas tave atskubėtų Brigita, Krėta arba Kerta su visa komanda. Tai ne draugės ir ne pažįstamos. O paprasčiausios greitosios pagalbos mašinytės. Mieste, kuriame gyvenu, jos ne sunumeruotos, kaip įprasta, o turi vardus. Žmoniškus normalius vardus. Ant mašinyčių tie vardai surašyti. Sako, kad lengviau orientuotis būtų.
Dabar mane kaip koks magnetas traukia tos greitosios. Kur tik tas mašinas užtikus, einu pažiūrėt, kuo gi jos vardu Tik kad jos tikrai labai greitos, nespėju pavyt - kaip vėjas prašvilpia pro šalį, dažniausiai net nesugebu vardo pamatyt. Bet porą kartų vis tik pasisekė - vieną užtikau aikštelėj prie parduotuvės tarp sniego pusnų pasislėpusią, kitą - ties sankryža žalios šviesos belaukiančią
Į greitosios pagalbos stotį, kurios kieme tos mašinytės ilsisi, dar nedrįsau nueit Be to, gal jos, kaip gaisrininkų mašinos, garažą turi. O ir šiaip nebūtų taip įdomu visas jas vienoj vietoj pamatyt

Dar kartą apie orus

"Kad taip rūpesčiai ir problemos ištirptų kaip tas sniegas, kurio prieš kelias dienas buvo iki kelių", - atsidūsta vienas mano pažįstamas. Galvoju, kad jis velniškai teisus. Tačiau man vis tiek labiau patinka sniegas, o ne įkyri dulksna.

Apie orus

paskutinę priešdelčio naktį mintys mano galvoje debesuotos su pragiedruliais. vietomis nedideli krituliai. temperatūra šiek tiek žemesnė nei vidutinė šiuo metų laiku. galimas atšalimas. labiausiai laukiu gryno sniego.
Labos

Pripustymai ir užpustymai

Minus du su puse. Ir vis dar šąla. Lauke pūga, sniegu užnešusi langus taip, kad nieko nematyti. Gyveni sau lyg meškos trobelėj be langų... Trobelėj su patogumais. Tik vonioje ir tualete šalta it šiaurėj. Vis tik paskutinis aukštas, arčiausiai dangaus. Gerai, kad pro ventiliacijos angą į tuos patogumus dar neprisnigo...
Už tai privertė sniego balkone. Ir dar tiek, kad man atidarius duris, visa pusnis įgriuvo kambarin. Mat susiruošiau savo kieme, t.y. balkone, apsitvarkyt. Sniego ten vos ne iki kelių, ir jei staiga tikrai atšiltų (dėl tokių dalykų niekada negali būti tikras), be abejonės ištiktų didžiulis tvanas. Tad, apsiginklavus reikiamom priemonėm, išėjau sniego kasti.
Man taip gražus tas sniegas, kurio visur tiek daug, taip džiugu širdyje, kad beprotiškai norėčiau pasivoliot pusnyse ar nusirist kūliais nuo kokio kalniuko. Bet droviuosi. Net ir naktį, kai nieks nemato.

Teletabija

Mieste nėra vietos išsižiojusiems... Šeštadienį vėlai vakare bekėblindama į parduotuvę aptikau pavojingai pravirą komunikacijų šulinį. Lyg specialiai įtaisytą per patį šaligatvio vidurį. Pataikytum tamsoj netyčia užlipt - kaipmat prasmegtum lyg koks teletabis.

Mikutis ir Redutis arba poliglotija

Savaitgalį su estukais praleidom Rygoje, festivalyje. Renginyje buvo daug žmonių - pažįstamų ir tų, su kuriais norėjosi susipažinti. Tad vieno latviuko ir paklausiau (angliškai), kuo jis vardu. O tas man atsakė: "Miks". Kadangi visą kelią iki Rygos su estais kalbėjom tik estiškai, vis dar tebegalvojau estiškai ir vaikino atsakymą taip pat supratau estiškai (estiškai "miks" reiškia "kodėl". Todėl, nieko nelaukus, pakartojau klausimą dar kartą. Vaikinas atkakliai laikėsi savo: "Miks". Ir tik tada man toptelėjo, kad Miks yra latviškas Miko vardas
Tai va, būna ir taip. Kartais imi ir pasimeti tarp žmonių ir tarp kalbų Arba kitaip sakant, pradedi nebejaust ribų tarp skirtingų kalbų: viena kalba mąstai, kita - rašai, trečia - kalbi.

Ko pamėlo letenytė

Ne nuo šalčio, ne Tik vakar nesugebėjau žmoniškai praeiti pro paprasčiausius kiemo vartelius. Išsitekt išsitekau, bet kad letenas reikia saugot, visai iš galvos išgaravo, ir, tvirtai įsikibus į betoninį rėmą, sąžiningai uždariau vartelius. Kad letena pateko tarp vartų ir jų rėmo suvokiau akimirksniu. Skausmas suėmė toks, kad vos nenualpau pavartėj. Ir vienintelė mintis, atėjusi į galvą, buvo: susilaužiau ranką! Ir dar dešinę! Tad, nieko nelaukus, kyštelėjau nukentėjusią letenytę į pačią pirmą pasitaikiusią lietaus balą gatvėje (daugiau nebuvo nieko šalto po ranka). Bet letenėlė vis tiek nežmoniškai ištino. Tokia perkrypus visa ir į paskaitą nuėjau. Ir sėdėjau paskaitoj kaip pasipūtęs kalakutas, nieko neveikdama, nes rašyt negalėjau. Aiškintis neklausta, kodėl nerašau, tikrai neketinau, o estams paprastai neįdomu, kas tau nutikę... Net jei patį sprandą nusisuktum, tai tebūtų tik tavo asmeninė problema.
Šiandien jau geriau. Tinimas atslūgo. Ranką jau pajudinu ir net klaviatūrą maigyti galiu Bet prisiminimui vis tiek liko didžiulė mėlynė O pati šypsausi, galėdama išsisukti, kad nuo šalčio rankos mėlynuoja, mat vis dar neturiu pirštinių, visi žiemos atributai Lietuvoj likę...

Bobų vasaros lietus

Šiandien pakeliui į pamokas negalėjau atsigėrėti šilta ir saulėta bobų vasaros diena. Po tokio oro atvėsimo, kad net šildymą namie įjungė, ši diena atrodė fantastiška. Ėjau Taara alėja (Taara pst.), apsodinta ąžuoliukais. Alėjoj nebuvo nė gyvos dvasios. Staiga į medžių viršūnes įsisuko vėjukas ir kad pabirs man ant galvos gilės. Net žvygtelėjau iš netikėtumo ir puoliau bėgt. Pirmyn, žinoma. Bet jau po kelių žingsnių suvokiau, kad ir priekyje pila gilėmis. Tada šokau kairėn ir iškart atsidūriau gatvėje. Laimė, mašinų nebuvo.
Išsikračiusi iš liemenės gobtuvo ir iš už apykaklės giles, išsišiepusi iki ausų nuėjau pas mokinį. Mokinio tėvai tuoj pasiteiravo, kas nutiko. Bet nereikėjo nė pasakoti - parodžiau jiems saują gilių. Tada namų šeimininkas lyg tarp kitko pasakė: "jo, čia netoliese yra parkas, kur auga kaštonai..." O po šiokios tokios pauzelės, pamanęs, kad mes nesupratom, pridūrė: "tokiu metu ten geriau nevaikščioti".

Įžūlios zylės

Šiandien vidury baltos dienos įsimetė į balkoną dvi zylės ir ėmė tupinėt ant mano skalbinių bei skraidinėt aplink. Baidžiau, baidžiau jas per langą, kol susipratau, kad tos į mano išsikeptą pyragą kėsinasi. Pyragas išėjo toks nemažas, kad visas į šaldytuvą netilpo, be to, karštas buvo. Tad, aptaisius plastikiniais skaidriais maišeliais, išnešiau jį į balkoną, kur vėsiau. Bet zylės pasirodė gudrios besančios Net per kelis maišelių sluoksnius pastebėjo skanų daiktą Kad ir kaip jas vaikiau, vis tiek sugebėjo pralesti maišelius Turėjau pyragą į nepermatomą maišą supakuoti.
Dabar suraikytas pyragas jau saugiai guli šaldytuve. O pati mąstau, kaip panaudot krūvelę maišelių su daugybe mažų skylučių

Teroristė su mėlynais balionėliais

Buvau dar studentė, gyvenau Saulėtekyje ir vieną kaitrią birželio pabaigos popietę slinkau iš universiteto namo. Tuo metu kaip tik buvo atidarinėjamas „Klaipėdos“ viešbutis (tada jis vadinosi kitaip) ir ta proga praeiviams buvo teikiamos dovanėlės. Man atiteko apvalutis mėlynas balionėlis ant dailaus balto kotelio. Tad iškilmingai balionėliu nešina ir nutapsėjau į troleibusų stotelę, o paskui ir į troleibusą įsigrūdau, į patį troleibuso priekį.
Kaip tik piko metu pataikiau. Troleibusas sausakimšas. Tvanku, nors mirk. Laikiau savo balionėlį aukštai iškėlus, kad tik kas jo neužkliūtų. Staiga kad trenks kažkas. Garsas buvo toks stiprus, kad troleibuse buvę keleiviai visi kaip vienas pritūpė. O man net ausyse užspengė. Vos atsikvošėjus susirūpinau, ar tik nebus troleibusui kas nutikę. Bet tas važiavo sau toliau kaip niekur nieko. Tada ėmiau dairytis, kas čia toks beprotis taip triukšmauti viešoje vietoje. Akimis ieškojau kokių paauglių. Bet aplink stovėjo tik suaugę žmonės. Vienas man šypt, kitas šypt. Ir aš jiems nusišypsojau. Kokie draugiški man visi pasirodė. Tik viena moteriškė, sėdėjusi ligonių vietoj, demonstratyviai garsiai pareiškė: „O man visai nejuokinga. Man, pavyzdžiui, ausis užgulė“. Norėjau jai pasakyt, kad ir man ausis užgulė, bet tuo metu kaip tik pakėliau akis į savo balionėlį, kurio... nebuvo. Paprasčiausiai nebebuvo. Nors rankoj iškilmingai tebelaikiau baltąjį kotelį ant kurio puikavosi mėlynojo balionėlio skuteliai. Atrodžiau tikriausiai tragikomiškai Išraudau visa kaip virtas vėžys ir tuoj pat paslėpiau kotelį už nugaros. O pirmoj pasitaikiusioj stotelėj nėriau lauk iš troleibuso.
Namo grįžau pėsčiomis. Beveik visą kelią kikendama. Ir džiaugdamasi, kad nieks terorizmu nespėjo apkaltint

Bobutė su kibirėliu laikraščių arba iš laikraštnešių gyvenimo

Šiandien ėmė šildyti. Taip ir dvelktelėjo artėjančia žiema. Net prisiminiau vieną estišką praėjusios žiemos istoriją.

Praėjusi žiema Estijoje buvo tokia pat kaip ir Lietuvoje, t.y. jos beveik nebuvo. Bet kovo vidury per vieną naktį kad privertė sniego! Estai tam nebuvo pasiruošę ir sniegą valė kaip pakliuvo. Nugramdė gatvę, prašlavė šaligatvį, o kalną sniego supylė tarp gatvės ir šaligatvio. Kaip patekt į kitą gatvės (beje, pagrindinės) pusę – kiekvieno asmeninis reikalas.

Tad tą dieną ir tūpčiojau apie vieną tokią sniego krūvą, mąstydama, kaip ją peršokt, kad kuo mažiau sušlapčiau kojas. Temperatūra buvo pliusinė, sniegas dar minkštas, bet jau velniškai kibus ir drėgnas, gatvės pakraščiuose telkšojo neišbrendamos purvino sniego ir vandens mišinio balos. Įsidrąsinus žengiau žingsnį pirmyn ir iki pusės blauzdų susmigau į minkštą masę. Jausmelis nepakartojamas.

Kitapus gatvės apie panašią sniego užtvarą trypčiojo gerokai pagyvenusi bobulytė, kibirėliu laikraščių nešina. Kurį laiką pažiūrėjus, kaip praeiviai kopia per pusnį, bobulytė ir pati pabandė perkopti. Taikė ji į kažkieno jau pramintą pėdą, tačiau šioji pasirodė besanti gerokai gilesnė, nei bobulytė tikėjosi. Todėl senoji tik susverdėjo ir pūptelėjo aukštielninka į sniegą. Įkrito taip minkštai ir patogiai, kaip į prabangų foteliuką Bandė ir šiaip, ir taip atsikelti – niekaip nė iš vietos. O praeiviai kėblina ramiomis sąžinėmis pro šalį ir visiems vienodai rodo, kas aplink dedasi.

Nubridau iki kelių per sniegą iki bobulytės ir ištiesiau rankas. Ji stipriai įsikibo. Bandžiau pakelt – o siaube, sunkumas neišpasakytas. Ir bobutė ne tik kad sunkiai pakeliama, bet truputį kilstelėta ji vėl smagiai griuvo atgal (žinoma, taip įsmukdama dar giliau), tuo pačiu paskui save beveik nusitempdama ir mane. Aplink jau ir žiūrovų keletas susirinko. Pagaliau jiems įdomu pasidarė! Iš piktumo ir nuostabos man beveik ašaros ištryško. Na nejaugi neatsiras nei vieno, kuris padėtų? Staiga prie mudviejų prišoko jaunas aukštas vyriškis, čiupo bobutę už pažastų ir, vienu trūktelėjimu pastatęs ją ant kojų, dingo taip pat paslaptingai, kaip ir buvo pasirodęs. Senoji, pajutusi pagrindą po kojomis, bet vis dar tebegaudydama pusiausvyrą, stipriai laikėsi manęs ir dairėsi savo kibirėlio. Šiaip taip išsilaisvinusi iš jos vieną savo ranką padaviau jai kibirėlį, o bobutė, kažką aiškindama rusų-estų kalbų mišiniu, jokiu būdu nenorėjo paleisti antros mano rankos. Supratau tik tiek, kad jai į aną gatvės pusę reikia. Tad, sulaukusios žalio šviesoforo, ir pradėjom kelionę per gatvę.

Bobutė vaikščiojo sunkiai, slinkom pamažu. Šviesoforui ėmus mirksėti, mes dar tik buvom įpusėjusios gatvę... Bet estai vairuotojai pasitaikė būti labai supratingi, nepyptelėjo nei vienas.

Jau kitapus gatvės bobutė išsitraukė vieną laikraštuką (mūsų „15 min“ analogą) iš savo kibirėlio ir padavė man. Už pagalbą. Paskui kiek pagalvojus atkišo ir antrą tokį patį tardama: „ir draugei parneši“.

Grįždama apžiūrėjau laikraštininkės „padarytą“ sniego fotelį. Į tokį įkritus ir aš neatsikelčiau. Nebent keturiom išropočiau. O laikraštukus tebeturiu iki šiol. Abu. Nes antrojo neturėjau, kam atiduoti.

Vilniečiai

Radau vieną liūdną dar liepos mėn. rašytą dienoraščio ištraukėlę, kurią kažkodėl buvau pamiršus paskelbt.

Šokuoju į universitetą, mintyse skaičiuodama darbus, kuriuos dar turiu šiandien atlikti. Netoli Mindaugo tilto liūdno veido moteris nedrąsiai teiraujasi: "Sakykit, ar čia Rinktinės gatvė"? Kad kreipiasi į mane, suprantu tik gerai apsidairiusi ir nepamačiusi netoliese nė gyvos dvasios, mat moteris žiūri ne į mane, o kažkur man pro petį. "Taip," - sakau, - "čia Rinktinės gatvė. O kokio numerio ieškote?". "Man į prokuratūrą reikia", - taip liūdnai sako moteris, kad man akimirksniu nušvinta atmintyje, ir kur ta prokuratūra, ir kaip ji atrodo. "Aaa," - numykiu, - "iki prokuratūros dar toli. Reikia praeiti štai šią ir dar aną sankryžą ties Žalgirio stadionu. Eikite vis tiesiai. Dešinėje pusėje pamaysite baltą pastatą dideliais langais." "Ar prokuratūra yra šioj, ar anoj gatvės pusėj?" - teiraujasi moteris. Ir aš suprantu, kad jai nuo rūpesčių jau nebelabai galvoj, kokia ta prokuratūra. "Šioj," - atsakau trumpai. "Ačiū dievui, nereikės į kitą pusę," - atsidūsta moteris ir ima eiti savo keliu. Nesu tikra, ar moteris suprato, kur jai reikia eiti, todėl dar keletą sekundžių pastoviu, nulydžiu ją akimis. Staiga ji atsisuka: "Ačiū," - sako vėl žiūrėdama kažkur pro šalį ir nueina toliau. Teisinga kryptimi.

Statinės

Lietuviai į paskaitas vėluoja todėl, kad pakeliui į universitetą jiems dar reikia traukinio vagonus suskaičiuot!

- Tere päevast, - pasisveikinu vos pravėrus auditorijos duris ir mikliai maunu į patį pirmą pasitaikiusį suolą. Pamiršusi net atsiprašyt už pavėlavimą. Stengiuosi labai labai tyliai išsitraukt knygas ir rašymo priemones. Tačiau širdis daužosi, net suolas dreba. O pati lekuoju kaip šuo. Lekuoti man gėda, todėl tvirtai užsičiaupiu, bet tada išeina dar blogiau, nes pradedu šnopuot. Ir gana garsiai. Iš pasiutimo ir gėdos ausys ir skruostai užkaista iki raudonumo.

Paskaitos paprastai prasideda 15 min. po 16 valandos. Tad į šiandienos paskaitą ir išsiruošiau laiku. Staiga, man beeinant pro duris, kad toptels galvon - taigi anąkart su kolegom draugiškai nutarėm, kad pradedam darbą lygiai 16 val! Išlėkiau iš laiptinės kaip į uodegą įkirpta ir kosminiu greičiu nuskuodžiau universiteto link. Deja, į paskaitą vis tiek pavėlavau. Mat, nors ir labai skubėjau, pakeliui traukinys pasitaikė.
Pusiaukelėj į universitetą reikia geležinkelį pereit. Ne šiaip sau vieną, o visą aštuonetą porų geležinkelio bėgių. Maždaug apie 60-70 m. Nespėjau prie to geležinkelio prisiartint, kaip ėmė įkyriai birbti sirena, grėsmingai mirksėti raudonos lempos ir nusileido išblukęs, bet vis dar dryžuotas šlagbaumas. Apsidairiau, galvoju, dar spėsiu prabėgt. Bet kur tau. Ant kas antrų bėgių stovi tai po garvežį, tai po visą vagonų sąstatą - nieko nesimato, nei kas bėgiais atvažiuoja, nei kas nuvažiuoja. Man bemąstant, kaip čia pasielgus, pasigirdo ir traukinio variklio gausmas. Nusprendžiau nerizikuot. Deja, mano nelaimei, traukinio vis nebuvo. Gaudė kažkur visai netoliese, bet važiuot neketino. Prabėgo geras penketas minučių, kol galiausiai garvežys teikėsi pasirodyt. O tada paskui jį slinko, slinko, slinko visa girlianda purvinų statinių ant ratų. Ir jau taip pamažu, taip pamažu, kad pritrūkau kantrybės tas statines ir skaičiuot. Todėl vos tik išvydau paskutinę statinę, nė nelaukusi, kol nustos birbt sirena, puoliau bėgt. Gerai, kad daugiau traukinių nepasitaikė Taip skubėjau, kad nė nepagalvojau apie tai.

Santūriai mokomės lietuvių kalbos

Kad ir kokia bebūčiau - pusė lietuvės ar visa lietuvė - vis tiek esu čia egzotika. Per daug kalbu, per daug šypsausi, per daug klausinėju... Ir po auditoriją, estų manymu, lakstau kaip pasiutus, nes man būtinai reikia pažiūrėti, kaip ir ką kiekvienas rašo. Kabinėjuosi prie kiekvieno blogai ištarto garso. Tuo tarpu visa mano estų studentų grupė tyli kaip išmirę per paskaitas. Nė žodžio neprataria už liežuvio netraukiami. Klausimų neturi, komentarų neturi, savo nuomonės taip pat neturi. Bent jau garsiai jos nereiškia. Tačiau konspektuoja, ką pliurpiu, vos ne viską ištisai Ir priima viską už gryną pinigą. Galiu bet kokių pasakų jiems pripasakot Bet prie sienos priremti, atsakinėja puikiai - varo kaip iš natų. Studentai jie tikrai puikūs ir protingi, tik labai jau santūrūs.

Poolleedulane

Va ir dar gražesnis žodelis - POOLLEEDULANE, kuris reiškia "pusiau lietuvis/lietuvė". T.y. kad kuris vienas iš žmogaus tėvų yra lietuvis
Norėčiau ir aš būti pusė lietuvės, tada gražiai sau poolleedulane pasirašinėčiau Bet esu visa lietuvė. Na, truputuką su vokiškom ir žemaitiškom priemaišom. Tad turiu tik leedulane prisistatinėti...

Meessoost!

Radau vieną labai gražų estišką žodį - MEESSOOST, - kuris reiškia pačią paprasčiausią gramatinę vyriškąją giminę. Ištarti šį žodį taisyklingai estiškai nelabai dar pavyksta, nors skamba jis panašiai kaip lietuviškas žodis grėsmingai tariamoje frazėje "noriu MĖSOS!!!", bet vizualiai tas meessoost atrodo fantastiškai