. Juk dar penktadienį Vladas buvo pažadėjęs antradienį užeiti į katedrą... Bet neužėjo.Per pietų pertrauką sutinku visą studentų kompaniją universiteto kieme besišildančią prieš saulutę. Net išsigąstu, kai jie visu būriu puola prie manęs. "Ar tu nori eiti su mumis į muziejų? Rytoj." - taisyklinga lietuvių kalba klausia vienas per kitą tarp žodžių darydami nemažas pauzes. Žinoma, kad noriu. Tik neturiu laiko. Ir jaučiuosi gana nejaukiai. Mat gyvenu Lietuvoj, o net nežinau, kad egzistuoja kalbos muziejus LKI. Studentai sutinka eiti į muziejų tada, kada aš galiu
Sutarta. Suorganizuoju jiems ekskursiją į tą muziejų. Tiesa, vizitą tenka atidėti kitai savaitei, nes šią savaitę muziejus jau pilnas lankytojų.Trečiadienis. Belakstydama su reikalais gerokai vėluoju į katedrą. Lekiu paknopstom, nešina kreivai šleivai paskubomis iškeptomis dokumentinėmis nuotraukomis, kuriose aš visai nepanaši į save, ir krūva gerų knygų (nesugebėjau praeit pro knygyną...). Vidury Pilies gatvės kad užbaubs kažkas žvėrišku balsu: "Redaaaa". Krūpteliu iš siaubo. Aišku kaip dieną, kad kreipiamasi į mane. Nedrąsiai apsidairau - ogi mano studentas Vladas tupi prie vieno iš gatvėje išeksponuotų staliukų ir šypsodamasis man kviečia prisėsti. Nusiteikiu sugaišti daugų daugiausiai penketą minučių ir pritupiu šalia. Išsiaiškinam, kad jis neseniai buvęs Islandijos vyrų choro koncerte, jam labai patikusi islandų muzika, jis nusipirkęs diską ir norėjęs atnešti man pasiklausyti, bet vakar pamiršęs
Sutariam, kad lauksiu tos muzikos rytoj, ir abu sukam savo keliais.Atlekiu uždususi į katedrą. Laimė, čia kol kas ramu. Bet nespėju dorai nė apsisukti, pro duris įslenka vengriukė Zsuszi ir nedrąsiai angliškai taria: "Reda, aš tau turiu kai ką". Kol aš bandau susigaudyti, kas čia vyksta, ji kaip sulėtintame filme pamažu įbruka man į rankas didelį rausvą voką ir šokolado plytą. Sako: "Ačiū tau už pagalbą, už muziką ir už...". Sakinio pabaigos nenugirstu, bet galiu įsivaizduoti.
"Labas, Reda", - parašyta boružėlės formos atviruke. - "Buvo labai malonu susipažinti su tavimi. Zsuszi"
Zsuszi lietuvių kalbos mokosi tik trečia savaitė. Tekstą atviruke jai, be abejonės, kažkas padėjo parašyti. Aš visai nesu jos dėstytoja, mudvi tik šiaip susipažinome universiteto kieme, paskui kartu tvarkėme jos stipendijos dokumentus, keliavome. Bet vis tiek smagu ir miela. Štai, kaip mokomasi kalbų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą