Sutapimai

Vis mokausi. Vėlyvą vakarą sėdžiu pamokoj kartu su kolegomis, išsirikiavusiais aplink stačiakampį stalą. Pagyvenęs dėdė nekantriai aiškina kažką apie lygiavertiškumą ir kirtimąsi bei kliūtis. Mandagiai linksiu galva ir apsimetu, kad suprantu, o iš tiesų snūduriuoju. Nuo informacijos pertekliaus jau niekas nebelenda į galvą. Net mintys apie skanią vakarienę.

Bet staiga mano ausis pasiekia žodis "Estija". Jį ištaria liesutė juodbruvė mergina, sėdinti priešais mane. Pakeliu akis ir klausausi toliau. Girdžiu, jog mergina neturinti atestato, palikusi jį Estijoje. Tuoj pat sukruntu teirautis, kam reikalingi tie atestatai. Ar tik nebūsiu ko nors pramiegojus? Man labai mandagiai išaiškinama situacija. Tada jau aš ištariu žodį "Estija" ir beveik žaliuoju iš pasiutimo. Mat ne tik kad neturiu jokio atestato, pasirodo, mano visi diplomai ne kur kitur, o taip pat Estijoje... Jaučiu, kaip mergina iš anapus stalo įremia žvilgsnį į mane. Dėdė tuoj skuba raminti, sako, nieko baisaus, yra juk tiesioginis autobusas Talinas-Vilnius, paprašysim, įdės kas nors iš pažįstamų tuos dokumentus į autobusą ir parsiųs į Lietuvą. Suniurnu, kad aš Tartu gyvenu, ne Taline. Ir tuoj pat pamatau, kaip mano juodbruvė kolegė išsižioja vos ne iki žemės. Tik po gerokos pauzės išgirstu, kad ji taip pat iš Tartu. Pamoka akimirksniu baigiasi, nes dabar jau mudvi abi vėpsom akis išpūtusios viena į kitą, o likusieji - spokso į mus. Kalbi estiškai? Ką studijuoji? Kur dirbi? Kur gyveni? Seniai Estijoje? Pasipila klausimai. Pamirštam net vardus pasisakyti...

Ne, ne, Estijoje ji man ne kolegė. Menininkė, baleto šokėja. Bet radom ir bendrų pažįstamų

Vėliau, jau pakeliui į namus, vis mintijau, kaip čia taip išeina, kad pasaulis pilnas sutapimų. Mistika kažkokia. Arba čia man stogas pačiuožė, arba pasaulis iki obuolio dydžio sumažėjo. Ne kitaip.