Unexpected

Tik pamanykit! Išlekiu šiandien gerokai į pavakarę pro universiteto vartus, mat skubu namo, ir vos ne kaktomuša susiduriu su studentu iš Ukrainos, kuris pačioje tarpuvartėje įsijautęs maigo mobiliojo telefono mygtukėlius. Kaip žinia, po darbo dienos, o dar penktadienį, mano mąstymas gerokai aplėtėja, todėl Vladas - studentas iš Ukrainos - atsitokėja pirmas. "Labas," - šypsosi jis man. "O, labas, kaip sekasi?" - dalykiškai pasiteirauju ir jau taikausi sprukt, kad nereikėtų plepėt. Mat lietuviškai bandantys kalbėti užsieniečiai baisiai ilgai užtrunka, kol surezga šiokį tokį sakinį. O aš šiandien laaabai neturiu laiko ir kantrybės. Bet nespėju, žinoma. Vladas tęsia kalbą toliau: "aš tau dabar skambinu, ieškau tavo numeris". Linksiu galva, kad suprantu, ką jis man pasakoja. "Vakar tu siuntei nuotraukos iš Ryga... aaa... iš Rygos," - tęsia. "Taip, taip", - sakau, - "siunčiau". "Bet dabar atsiprašau, turiu bėgti, labai skubu, rytoj išvažiuoju, reikia dar susidėti daiktus..." - varau greitakalbe ir tikiuosi, kad nebūsiu suprasta, todėl galėsiu lėkt savo keliais. Bet Vladas pasitaiko būti supratingas ir atkaklus. Todėl turiu lėtai jam išaiškinti, kur, kada, kaip, su kuo ir ko važiuoju, kada grįšiu. Imu nervintis. Kodėl kiekvienam sutiktam turiu pasakot savo planus? Bet greit paaiškėja Vlado smalsumo priežastis. Jis ištaria stebuklingą frazę: "kada tu grįži, aš turiu kai ko doti". "Ar kai ko doti?" - tikslinasi. "Kai ką duoti," - pataisau.

Taip ir nesupratau, kam ir ką jis ketina duoti, bet sutarėm, kad antradienį būsiu katedroj visą dieną, jei ką, ir draugiškai pasimojavę atsisveikinimui pasukom skirtingomis kryptimis.