- Tere päevast, - pasisveikinu vos pravėrus auditorijos duris ir mikliai maunu į patį pirmą pasitaikiusį suolą. Pamiršusi net atsiprašyt už pavėlavimą. Stengiuosi labai labai tyliai išsitraukt knygas ir rašymo priemones. Tačiau širdis daužosi, net suolas dreba. O pati lekuoju kaip šuo. Lekuoti man gėda, todėl tvirtai užsičiaupiu, bet tada išeina dar blogiau, nes pradedu šnopuot. Ir gana garsiai. Iš pasiutimo ir gėdos ausys ir skruostai užkaista iki raudonumo.
Paskaitos paprastai prasideda 15 min. po 16 valandos. Tad į šiandienos paskaitą ir išsiruošiau laiku. Staiga, man beeinant pro duris, kad toptels galvon - taigi anąkart su kolegom draugiškai nutarėm, kad pradedam darbą lygiai 16 val! Išlėkiau iš laiptinės kaip į uodegą įkirpta ir kosminiu greičiu nuskuodžiau universiteto link. Deja, į paskaitą vis tiek pavėlavau. Mat, nors ir labai skubėjau, pakeliui traukinys pasitaikė.
Pusiaukelėj į universitetą reikia geležinkelį pereit. Ne šiaip sau vieną, o visą aštuonetą porų geležinkelio bėgių. Maždaug apie 60-70 m. Nespėjau prie to geležinkelio prisiartint, kaip ėmė įkyriai birbti sirena, grėsmingai mirksėti raudonos lempos ir nusileido išblukęs, bet vis dar dryžuotas šlagbaumas. Apsidairiau, galvoju, dar spėsiu prabėgt. Bet kur tau. Ant kas antrų bėgių stovi tai po garvežį, tai po visą vagonų sąstatą - nieko nesimato, nei kas bėgiais atvažiuoja, nei kas nuvažiuoja. Man bemąstant, kaip čia pasielgus, pasigirdo ir traukinio variklio gausmas. Nusprendžiau nerizikuot. Deja, mano nelaimei, traukinio vis nebuvo. Gaudė kažkur visai netoliese, bet važiuot neketino. Prabėgo geras penketas minučių, kol galiausiai garvežys teikėsi pasirodyt. O tada paskui jį slinko, slinko, slinko visa girlianda purvinų statinių ant ratų. Ir jau taip pamažu, taip pamažu, kad pritrūkau kantrybės tas statines ir skaičiuot. Todėl vos tik išvydau paskutinę statinę, nė nelaukusi, kol nustos birbt sirena, puoliau bėgt. Gerai, kad daugiau traukinių nepasitaikė
Taip skubėjau, kad nė nepagalvojau apie tai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą