Žingsniai

Vakar ilgai klausiausi kaimynės žingsnių už sienos. Taip pat girdėjau praeivių žingsnius už lango, gatvėje. Ir prisiminiau vieną seną gerą draugą, kuris kartą guodėsi, kad jam nesiseka gyvenime, kad laimė pas jį niekada neateina. Pastūmiau jam tada arčiau puodelį karštos vaisių arbatos. Nemokėjau kitaip paguosti. O vakar klausiausi žingsnių ir galvojau: laimė tikriausiai taip pat labai garsiai vaikšto, todėl mes jos ir nesulaukiam. Nes arba pabėgam, išgirdę grėsmingus žingsnius, arba paprasčiausiai palaikom juos triukšmingų kaimynų bandymu mus išvesti iš kantrybės. Gali būti, kad daugelį dalykų pražiopsom paprasčiausiai todėl, kad jie dažnai yra visai kitokie, nei mes įsivaizduojam. Panašiai kaip su darbu. Gali dirbti banke kiek tik nori, turtingesnis nuo to nė kiek nebūsi (turiu galvoje ne tik pinigus). Arba atvirkščiai. Gali būti milijonierius, bet banke nedirbsi, nes turėsi kur kas svarbesnių užsiėmimų.

P.S. Mielasis drauge, kitąkart kai pastumsiu tau arbatos, žinok, kad galvoju apie tave, tik nemoku to pasakyti žodžiais...