O jei rimtai, tai negaliu išlįst. Prireikė kabelį sutvirtint... Deja, man nebe keturiolika. Ir štai jau visos penkios minutės kaip grožiuosi gyvenimu iš nestandartinio stebėjimo taško... Pikta iki pasiutimo. Ir kuris velnias mane čia nešė???
Dar po poros minučių. Kažkaip jau pradedu džiaugtis, kad megztinis, dėl kurio užkibusio ir tysau čia, pakankamai pūkuotas ir šiltas. Belieka tik kaip nors išsirangyt iš jo ir sprukt iš po lovos. Vietos tikrai mažoka.
Kadangi remonto reikalams turiu atsinešusi plačios visiems gyvenimo atvejams tinkančios statybinės lipnios juostos, labai nesiskubinu rangytis. Ant jos kaip tik ir rašau, susigraibius palovy besimėtantį pieštuką.
Oooi, skamba telefonas!!! A, ne. Vaidenasi... Jei kas užsuktų į svečius, tikrai būtų gardaus juoko
Laimė, durys užrakintos. Manęs kaip ir nėra namie 
Pabodo mirtinai jau. Bet už tai tikrai žinau, kur mano lova ir kad ji nuo manęs nieku gyvu nepabėgs. Šitai į naudą.
Krapštytis po lova trukdo ir dar kai kas. Turiu baisiausią mėlynę ant rankos. Bet vis tik džiaugiuos, kad tos rankos nesusilaužiau. Griuvau prieš porą dienų kambary ant žemės. Lygioj vietoj. Ir, galima sakyti, beveik specialiai griuvau. Mat prieš pusdienį kaip tik buvau persikrausčiusi gyvent į kitą kambarį, t.y. lova buvo išgabenta ten. Tačiau apytuštėj mano galvoj liko toks realus lovos vaizdas, kad eidama pro senąją lovos vietą nusprendžiau prisėst ant jau šiame kambaryje nebeegzistuojančio baldo. Buvo tik šlumšt ir duslus bilst. Suveikė refleksai.
* * *
Iš viso po lova užtrukau apie 15-20 minučių. Ne ilgiau. Pavyko ištrūkt tik tada, kai kaip tas anekdotinis ežiukas susiruošiau eit žirklių atsinešt
* * *
Šiandien guliu toj pačioj lovoj apsikabinus kompą ir verčiu. Iš estų kalbos į anglų. Šiaip sau praktikuojuos. Verčiu lovoj, nes turiu kaip nors įsikalt į galvą, kad nuo šiol mano lova yra čia, šiame kambaryje, o ne aname. Nesinori dar kartą drėbtis ant grindų ar prasiskelt galvos į sienos briauną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą