Vos įsiritus į autobusą, kuris iš Rygos mane turi nugabent į miestą T, įsitaisau ant vienos iš galinių sėdynių. Kiek pasidairius aplink ir nieko ypatingo neužmačius imu įnirtingai kuistis po kuprinę, mat niekaip negaliu rast estiškos telefono kortelės.
- Labas, - staiga sako malonus vyriškas balsas. Estiškai.
Pakeliu akis. Man šypsosi liūdno, bet labai mielo veido vaikinukas.
- Ar prisimenate mane? - klausia draugiškai.
Veidas tikrai be galo kažkur matytas, bet niekaip negaliu prisiminti, kur...
- Nea, neprisimenu - purtau galvą nutaisius nekaltą šypseną. O pačiai darosi jau labiau nei labai nesmagu.
- Ar jūs iš Lietuvos? - dar pasitikslina vaikinukas.
- Taip. O koks jūsų vardas? - teiraujuosi ir aš mandagiai, nes jis pirmas ėmė mane daugiskaita vadinti.
- Michailas. Buvau jūsų studentas.
Virškinu atsakymą ir jaučiu, kaip žandai ir ausys ima kaisti. Iš nepatogumo. Bet matau, kad ir Michailo žandus ima raudonis. Mums abiems situacija pasitaikė ne iš patogiųjų. Jis nebaigė mano kurso (dėl kažkokių matyt svarbių priežasčių), o aš jo nepažinau.
Lietuvos dienos Tartu!
Prieš 7 metus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą