Prapliupo tarsi būtų kas dangų išskalbęs ir ėmęs gręžti.
Prilijo pilną gatvę. O vanduo vis dar čiurkšlėmis liejosi nuo stogų, upėmis skubėjo tolyn.
Išėjau į lauką, pasiraitojau kelnes ir šiltu vasaros lietum nubridau į parduotuvę. Basomis. Neėmiau net skėčio. O kam? Tegul lietus atgaivina, tegul nulyja nuo manęs dulkes, tegul išplauna gėlą iš širdies.
Liūčiai praėjus dar kurį laiką stovėjau po kaštonais. Juose dar gyveno lietus. Ir lijo ne tik lašais, bet ir mažulyčiais spygliuotais kaštoniukais.
Parduotuvės taip ir nepasiekiau. Juk negali penėt kūno, kol sieloj tuščia. Ne lietus ją išplovė. Kasdienybė. Ir galbūt tai gera proga ką nors pradėti iš naujo.
Lietuvos dienos Tartu!
Prieš 7 metus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą