Vienuoliktą subirbia žadintuvas. Ne ryto, o vakaro. Ne ką tik atsikėliau, o tuoj eisiu miegoti. Tiksliau, turiu eiti miegoti. Bandau laikytis disciplinos. Nes jau kuris laikas miegot nueinu ne 2 ir ne 3 nakties, o 5 ar 6 ryto, nors keliuosi apie devynias.
Blogiausia visoje šioje istorijoje, kad baigiu įsitaisyt nemigą. Nu nesimiega man 12 val nakties, nors tu ką. O keltis ir eit ką gero nuveikt negaliu, laikausi juk disciplinos, t.y. dresuojuos eit miegoti žmonišku laiku, nes rugsėjis jau tuoj ir nori nenori teks krapštytis akis rytais pusę septynių.
Darbų milijonai, neatsakytų laiškų krūva, ir per patį pačiausią darbymetį - tas žadintuvas, pribirbiantis nemigą. Nu kad jį kur balos su visom pabalėm! Ne žadintuvą, o tą laiko susivertimą aukštyn kojom!
