Jau laukiu rudens. Nes tada galėčiau drąsiai mostelėti ranka spalvotais lapais sningančių medžių link ir šalia tipenančiam vilnoniu margaspalviu šaliku pasidabinusiam kolegai tarti: matai, dangus griūva. Ir tas akimirksniu pabustų iš rudeninio apsnūdimo, mat išgirstų ne "dangus" ir ne "matai", o paskutinį žodį. GRIŪVA - vadinasi, pavojus. Suveiktų savisaugos instinktas. Kolega pasidarytų budrus ir į viską imtų žvelgti naujomis akimis. Visai kaip pavasarį, kada visa, kas žalia, bunda ir traukia po žiemos šviežumo išsiilgusią akį :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą