Paukščiai

Sėdžiu ant pasaulio krašto ir tabaluoju kojomis. Tas pasaulio kraštas – tai tik apžvalgos bokštelis, paukščių stebykla, į kurią užkopus privalu elgtis pagal nustatytas taisykles: nesisvarstyti per turėklus, nesistumdyti...

Paukščiai man visada atrodė dailūs sutvėrimai. Nepraeidavau pro šalį išvydusi riestakaklę gulbę, išsižiojusi vėpsodavau į didžiasparnį gandrą, vaikydavausi akimis žvitrias mėlynplunksnes kregždutes, net slapta lesindavau pasipūtusias namines kaimynų vištaites.

Čia, gerokai į dešinę nuo stebyklos, regiu tik trepinėjančių ir skraidinėjančių aptriušusių apyrudžių laukinių žąsų gaują. Didelę gaują. Ir klykia tos žąsys taip klaikiai, kad nors imk ir klyk kartu su jomis. Tačiau neklykauju. Įsitaisau ant stebyklos krašto, užsikemšu ausis ir, petimi atsirėmusi į turėklą, tabaluoju kojomis. Man gražu. Nes viskas nuo pasaulio krašto matyti kiek kitaip. Net ir paukščiai.