Apie uoliai išdažytas uolas ir raibiuosius kilimaičius :)
Privažiuoju kalnų kraštą (ribą). Kairėn nepasuksi, tiesiai - kelio nėra. Gali tik grįžt atgal arba leistis dešinėn kiek tik akys užmato. Kadangi visai nesinori grįžt į ten, iš kur ką tik atmyniau, t.y. atsikračiau, dairausi dešinėn. Ir ten - vaje! - pamatau saviškius! Mažyčiai mažyčiai taškeliai tolumoje. Yra atvejų, kai, nors ir akiniuota, matau lyg erelis. Bet dabar gal labiau įsivaizduoju, nei tikrai matau, kad tie taškeliai juda mano pusėn. Nė nedrįstu abejoti, kad ten ne mūsiškiai. Tad atsikvepiu lengviau ir įsitaisius argano medžio pavėsy dairausi, kur atsidūrus.
O atsidūriau vietoj, keistesnėj už keistą. Kalnai čia ne tik numelsvinti, jie išteplioti dar ir raudonai bei juodai. Esu matyt tiek išvargus, kad jau visiškai nebesuprantu, kur čia menas. O gal čia menas nesuprasti?
Prisistato kolegos. "Matei?" - klausia. "Ką mačiau?" - nesuprantu. "Diedą su ūsais!" - aiškina man. "Kokį diedą?!" - išpučiu akis, nes "diedas su ūsais" man asocijuojasi su gyvu žmogumi ir, žinoma, su nesaugumu. O, pasirodo, ne. Tas "diedas" besąs uolų kompozicija: žydri žandai, raudona nosis ir ūsai. "O ten matėt?" - dabar jau rodau aš į dar baisiau išdažytus kalnus. "Jo, jo..." - įtariai liksi galvom kolegos. Matau, kad ir jiems tas "uolinis menas" (labiau sakyčiau "uolusis menas") nelabai. Randam vieną akmenį, ant kurio įsiamžinęs "meno" autorius. Ant kito akmens apdilęs užrašas skelbia: White Stains on coloured sands ashamed of the mess we make...
"Velnias", - galvoju, - "matyt tas Lonely planet'as vėl pasakas rašo"... Ką jau ką, bet piešinius ant uolų tai tikrai ne taip įsivaizdavau...
"Važiuojam namo, saulė leidžias", - iš svajonių pažadina kažkuris iš vyrukų. "Paskubam, čia greit temsta", - pagąsdina antrasis. Kiek pasitarę nusprendžiam namo grįžti ilgesniu, bet tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavom. Mažumėlę paklaidžioję susiorientuojam, už kurios tarpukalnės mūsų miestelis, ir tiesiu taikymu maunam namo. Važiuojam greitai.
Temstant oras atvėsta. O ta proga atgaunu jėgas ir pasiutimą. Be proto pradėjo patikt lėkt dviratuku. Belėkdama įtaikau į smėlio duobę, priekinis ratas užklimpsta, dviračio užpakalis aukštyn vikst, aš nuo dviračio nosimi į priekį skrist :) Žemės nepasiekiu, kojomis užsikabinu už vairo. "Eina sau!" - sakau garsiai, o pati galvoju: "kad tik tikrai neišeitų..." Kas? Žinoma, kad dviratis iš rikiuotės. Visai nenoriu nakčiai čia toj dykynėj pasilikt!
Be ceremonijų tvirtai čiumpu dviratuką už ragų ir pirmyn toliau. Išvažiavus į asfaltą pagaunu vėją ir lekiu nedidukėn, bet nuokalnėn taip, lyg mane kas vytųsi. Sutemsta. Į miestelį įskrendu pirmoji. Kolegos atrieda kiek vėliau.
Grąžinam dviratukus. Pasirodo, mūsų jau pasigedo :) Išvažiavo ieškot :) Kas ieškojo, taip ir nepastebėjom. Bet argi tai svarbu? Daug jaukiau, kai nežinai esąs sekamas.
Dviračių šeimininkas nepraleidžia progos pasikviest mus į savo kilimų parduotuvėlę. "Ne", - purtom galvas, - "neisim". "Užeikit, užeikit", - vilioja suknėtasis dėdė, - "nieko pirkti nereikės. Ateikit čia kaip į muziejų. Tik pažiūrėti". Žinom mes tuos "tik pažiūrėti" jau mintinai. Bet dykynė ir vakaro vėjukas, matyt, gerokai prapustė mums smegenėles ir mes užeinam į tą parduotuvėlę. O čia... čia geriau nei muziejuj! - didžiausi angarai, kurių sienos nukabinėtos įvairiausio rašto ir daugiausiai raudono kolorito kilimais. Atima žadą. Dėdulė patenkintas trina rankas į sijonus ir reklamuoja savo prekes, bando įpiršti mums šį bei tą. Paskui nutyla, apžiūri mus nuo galvos iki kojų ir ima siūlyt kilimėlius, jo manymu, mums pagal kišenę. Pavyzdžiui, tokį dailų nediduką, avies vilnos. Sako, šuniui gulėt. Klausiam, kiek kainuoja. Jo... tikrai prabangus šuniukas turėtų būt, kad ant tokio kilimėlio miegotų... Apraibusiom akim ir įspūdžio pritrenkti klausiam, ar galima fotografuot. Galima, galima, šypsosi dėdė. Ir tuoj pat paaiškina, kad taip mes jam darom reklamą - parodysim nuotraukas draugams ir pažįstamiems, pritrauksim čionai daugiau lankytojų ir gal net pirkėjų. Yep, nesakysim garsiai, kuom čia kvepia :)
Išsivadavę iš muziejaus slenkam toliau nakčiai atgijusia prekijų gatvele. Iš kiekvieno namuko kyšo po krautuvytę. Beveik visos jos ne tik krautuvytės, bet ir dirbtuvytės - gali pamatyt, kaip audžiama, kaip kurpaitės siuvamos, kaip gaminamas argano aliejus ir t.t. Ir dirba čia jau ne tik vyrai. Yra ir moteriškių :) Įspūdinga iki alpulio. O gal nuovargis kerta kojas.
Parskubu namo, nulendu dušan. Ir randu šilto vandens! Kas per stebuklai! Tikriausiai nelaiku parėjau :)
O atsidūriau vietoj, keistesnėj už keistą. Kalnai čia ne tik numelsvinti, jie išteplioti dar ir raudonai bei juodai. Esu matyt tiek išvargus, kad jau visiškai nebesuprantu, kur čia menas. O gal čia menas nesuprasti?
Prisistato kolegos. "Matei?" - klausia. "Ką mačiau?" - nesuprantu. "Diedą su ūsais!" - aiškina man. "Kokį diedą?!" - išpučiu akis, nes "diedas su ūsais" man asocijuojasi su gyvu žmogumi ir, žinoma, su nesaugumu. O, pasirodo, ne. Tas "diedas" besąs uolų kompozicija: žydri žandai, raudona nosis ir ūsai. "O ten matėt?" - dabar jau rodau aš į dar baisiau išdažytus kalnus. "Jo, jo..." - įtariai liksi galvom kolegos. Matau, kad ir jiems tas "uolinis menas" (labiau sakyčiau "uolusis menas") nelabai. Randam vieną akmenį, ant kurio įsiamžinęs "meno" autorius. Ant kito akmens apdilęs užrašas skelbia: White Stains on coloured sands ashamed of the mess we make...
"Velnias", - galvoju, - "matyt tas Lonely planet'as vėl pasakas rašo"... Ką jau ką, bet piešinius ant uolų tai tikrai ne taip įsivaizdavau...
"Važiuojam namo, saulė leidžias", - iš svajonių pažadina kažkuris iš vyrukų. "Paskubam, čia greit temsta", - pagąsdina antrasis. Kiek pasitarę nusprendžiam namo grįžti ilgesniu, bet tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavom. Mažumėlę paklaidžioję susiorientuojam, už kurios tarpukalnės mūsų miestelis, ir tiesiu taikymu maunam namo. Važiuojam greitai.
Temstant oras atvėsta. O ta proga atgaunu jėgas ir pasiutimą. Be proto pradėjo patikt lėkt dviratuku. Belėkdama įtaikau į smėlio duobę, priekinis ratas užklimpsta, dviračio užpakalis aukštyn vikst, aš nuo dviračio nosimi į priekį skrist :) Žemės nepasiekiu, kojomis užsikabinu už vairo. "Eina sau!" - sakau garsiai, o pati galvoju: "kad tik tikrai neišeitų..." Kas? Žinoma, kad dviratis iš rikiuotės. Visai nenoriu nakčiai čia toj dykynėj pasilikt!
Be ceremonijų tvirtai čiumpu dviratuką už ragų ir pirmyn toliau. Išvažiavus į asfaltą pagaunu vėją ir lekiu nedidukėn, bet nuokalnėn taip, lyg mane kas vytųsi. Sutemsta. Į miestelį įskrendu pirmoji. Kolegos atrieda kiek vėliau.
Grąžinam dviratukus. Pasirodo, mūsų jau pasigedo :) Išvažiavo ieškot :) Kas ieškojo, taip ir nepastebėjom. Bet argi tai svarbu? Daug jaukiau, kai nežinai esąs sekamas.
Dviračių šeimininkas nepraleidžia progos pasikviest mus į savo kilimų parduotuvėlę. "Ne", - purtom galvas, - "neisim". "Užeikit, užeikit", - vilioja suknėtasis dėdė, - "nieko pirkti nereikės. Ateikit čia kaip į muziejų. Tik pažiūrėti". Žinom mes tuos "tik pažiūrėti" jau mintinai. Bet dykynė ir vakaro vėjukas, matyt, gerokai prapustė mums smegenėles ir mes užeinam į tą parduotuvėlę. O čia... čia geriau nei muziejuj! - didžiausi angarai, kurių sienos nukabinėtos įvairiausio rašto ir daugiausiai raudono kolorito kilimais. Atima žadą. Dėdulė patenkintas trina rankas į sijonus ir reklamuoja savo prekes, bando įpiršti mums šį bei tą. Paskui nutyla, apžiūri mus nuo galvos iki kojų ir ima siūlyt kilimėlius, jo manymu, mums pagal kišenę. Pavyzdžiui, tokį dailų nediduką, avies vilnos. Sako, šuniui gulėt. Klausiam, kiek kainuoja. Jo... tikrai prabangus šuniukas turėtų būt, kad ant tokio kilimėlio miegotų... Apraibusiom akim ir įspūdžio pritrenkti klausiam, ar galima fotografuot. Galima, galima, šypsosi dėdė. Ir tuoj pat paaiškina, kad taip mes jam darom reklamą - parodysim nuotraukas draugams ir pažįstamiems, pritrauksim čionai daugiau lankytojų ir gal net pirkėjų. Yep, nesakysim garsiai, kuom čia kvepia :)
Išsivadavę iš muziejaus slenkam toliau nakčiai atgijusia prekijų gatvele. Iš kiekvieno namuko kyšo po krautuvytę. Beveik visos jos ne tik krautuvytės, bet ir dirbtuvytės - gali pamatyt, kaip audžiama, kaip kurpaitės siuvamos, kaip gaminamas argano aliejus ir t.t. Ir dirba čia jau ne tik vyrai. Yra ir moteriškių :) Įspūdinga iki alpulio. O gal nuovargis kerta kojas.
Parskubu namo, nulendu dušan. Ir randu šilto vandens! Kas per stebuklai! Tikriausiai nelaiku parėjau :)
Kaip atsiduriu lovoj ir užmiegu, nebepamenu. Vinintelis, kas liko atminty, - ankstyvą rytą pro grotuotą langą įvinguriavęs staugimas. Taip, mečetė stovi ir šiame miesteliuke.
to be continued
